Juodasis penktadienis: O kur alus?!

Metalas. Lietuviškas. Jis, žinoma, buvo, yra ir bus. Tiesa, esamuoju laiku jis egzistuoja gana kukliais kiekiais, todėl idėja surengti pakankamai rimtą ir kokybišką koncertą, kurio programą sudarytų vien vietiniai kolektyvai, yra verta pagarbos. Ir palaikė ją labai net nemažas kiekis trankios muzikos entuziastų. „Juodasis penktadienis“ į New York klubą sutraukė iš akies 300-400 žmonių.

Stebuklų jie nepamatė. Grupėms – jokių priekaištų, visos stengėsi ir kiekviena įsiminė savaip. Tačiau įvairaus didžio smulkmenos – nuo nekokybiško garso iki alaus klubo baruose trukumo neleido 100 procentų pasimėgauti veiksmu scenoje. Trumpi suru.lt įspūdžiai – Jūsų dėmesiui.

Andaja. Pagan metal vilniečiai koncertuoja gana aktyviai, todėl pateikti kažką naujo mačiusiem juos prieš keletą savaičių Zarasuose buvo sunku. Ypač, kai teko atidaryti koncertą, kol garsistai dar žiovavo, klavišų nesigirdėjo, o gitarų košėje buvo sunku aptikti net puikiai pažįstamų melodijų pėdsakų. Visgi grupė prikaustė dėmesį solidžiu sceniniu įvaizdžiu bei vokalisto-klavišininko Levo charizma. O dar smagią šypseną sukėlė žavi panelė-vokalistė. Nepastebimai pasirodė scenoje programai įsibėgėjus, sudainavo kelis posmus ir po to pradėjo taip nuoširdžiai headbang‘inti, kad užkrėtė net suru.lt narį, negalintį pasigirti plaukų gausa. O juk dar prieš metus per labai panašų pasirodymą stovėdavo ramiai.

Inquisitor. Vakaro mįslė. Vyrukams pasirodžius scenoje iš karto kilo klausimas „Wtf? Andaja, antras dublis?“ Mat žmonių išsidėstymas prie instrumentų buvo tip-top toks pats. Dvi gitaros, bosas ir priekyn pastumti klavišai su prie jų palinkusiu vokalistu. Panašumai tuo ir baigėsi. Inquisitor juodmetalis (visgi) – ne toks veržlus, gerokai sudėtingesnis, vietomis į galvą lindo Arcturus, vietomis – ankstyvieji Dimmu Borgir ar Asgaroth (dėl dominuojančių klasikinio skambesio klavišų). Įdomu būtų išgirsti studijinį įrašą, nes gyvai visų vingrybių įvertinti nepavyko. Beje, šviežutėliu CD prekiaujama nebuvo. Techniniai nesklandumai?

Karma Jawless. Maladiec vyrukai, pralinksmino. Svarbu, kad kvartetas sugebėjo perteikti grindcore‘o dvasią, tiek muzikos prasme (žemos, purvinos gitaros, kliuksintis vokalas), tiek įvaizdžio („dėjom! įvertinkit šiknaskylę!“). Pasirodymo vinis – gabalas „krik…krikš…nu žodžiu, tiems, kurie skaito knygą, ir mano, kad viskas taip ir yra, kaip joje parašyta…krikštoniams, vo!”

Mandragora. Melodic metal veteranai žymėjo savo dešimtmetį, tad paruošė staigmeną: programą pradėjo dabartinė sudėtis, o užbaigė žmonės, stovėję prie kolektyvo ištakų. Nepajudinamas buvo tik Rimas, plaukų nesikirpęs, matyt, nuo grupės įkūrimo. Tiek naujesni, tiek klasikiniai šmotai žiūrovus užvežė, ir judėjimas prie scenos buvo nemenkas, o plaukai puikiai atliko ventiliatorių vaidmenį ramesnei publikai. Jų fone senasis plikas Mandragora vokalistas atrodė tarsi ateivis, absoliučiai neatitinkantis grojamos muzikos. Jam labiau tiktų, arba brutal death metal arba kažkas panašaus į Любэ.

Argharus. Šiauliečiai blackeriai šiemet kone pasiekė šio žanro lyderių Lietuvoje poziciją. Tam, be abejo, pasitarnavo ne tik šviežias albumas „Pleištas“, bet ir stiprus pasirodymas, žiemą apšildant švedus Shining. Vakar Argharus nustebino narių scenoje gausa – vokalistas boso gitarą perdavė Obtest nariui Demonui, kad pats galėtų susikoncentruoti į true nesąmonių šnekėjimą (apie atmatas ir begalinį daugelio žmonių troškimą permiegoti su savo motinomis) tarp gabalų. Bendrai sudėjus, atšiauraus blacko dozė buvo pateikta įprastu lygių, tačiau trūko ugnelės.

Thundertale. Pasiklausyti patriotinių giesmių heavy/power metal motyvais liko daugiausiai trečdalis žiūrovų. Tarp jų nemažai dailiosios lyties atstovių. Kažką joms vyrukai padainavo, naują albumą pristatė, bet suru.lt po dviejų gabalų patraukė namo…

Kaina: 30lt.

Vieta: 7/10. Siaura ir ilga New York pagrindinė salė – nėra tinkamiausia aikštelė koncertams. Juolab tokiai aktyviai publikai, kaip ilgų plaukų savininkai. Jos akustinės savybės taip pat kėlė abejonių, nors Tiamat pernai skambėjo visai neblogai.

Garsas: 6/10. Kažin dėl kokių priežasčių, bet garsintai pasiekė tik Karma Jawless kartelę, kuri toli gražu nebuvo iškelta aukštai. Per Andają trūko klavišų, Inquisitor gitarų košėje sunku buvo susigaudyti, o per Argharus beliko prisiminti daugelio metalo koncertų įgarsinimo bėdą: garsiau nelygu kokybiškiau.

Gėrimai: 4/10. Kad per metalo koncertą net neprasidėjus antros grupės pasirodymui baigtųsi alus? Tokio neatsakingo požiūrio į savo potencialų pelną suru.lt dar nematė! Pažymį pakėlė tik tas faktas, kad kol alaus buvo, jis buvo neblogas („Horn“) ir nebrangus (5 lt).

Apsauga: Kai kurių bukagalvių nuostatos, kad metalo muzikos gerbėjai yra ne žmonės, regis, nepakeis niekas. Nusipirko panelė klube alaus skardinę. Išėjo į lauką, parūkė, norėjo sugrįžti. Apsaugietis pastūmė ją taip ant durų, lyg ji būtų savižudė su dinamito kilogramu. Jokių perspėjimų, jokių paaiškinimų, jokių atsiprašymų. Gyvuliai.

Gražių merginų: kaip nekeista, jų procentas padidėjo per Thundertale. Kažin, kodėl…

Bendrai: 6,5/10. Smagu visgi su senais sebrais paplepėti ir riebalus šiek tiek pakratyt.

Eksperimentą “Kaip išgauti pusėtinos kokybės nuotrauką iš mobiliako” atliko

Gediminas Navickas (GiN), www.fotografuoju.lt. Išėjo blackovai.