Pirmą kartą perklausęs atsitiktinai fonotekoje atsiradusį albumą, permečiau akimis vieną recenziją, kurioje John Talabot debiutinis albumas fIN apibrėžtas kaip house muzikos perlas. Pasimečiau ir perklausiau šį albumą dar sykį.
Iš saulėtos Barselonos kilęs vyrukas, pasivadinęs savo mokyklos vardu, nelabai afišuojantis savo tikro vardo bei išvaizdos, jau yra spėjęs susidurti su Border Community ir Bpitch Control studijomis prieš keletą metų, o reziduodamas vietiniam klube užsitarnavęs madingo technačiaus selektoriaus etiketę. Šiuo metu keliauja su SBTRKT Australijos ture, remiksuoja įvairiausius leidinius, tarp kurių, ir tautiečių liaupsinamą Changed.
Su šio atlikėjo kūryba teko susipažinti praėjusiais metais, kuomet Young Turks išleido jo plokštelę Family. Tarp keturių dainų labiausiai įstrigusi Lover’s Tradition liepė prisiminti Jimmy Somerville balsą, taip suburdama lengvą 80-jų dvasią aplink grotuvus. Greta pagalvojau ir apie Four Tet romantiškas šokių aikštelės užuominas. Viso to derinys buvo John Talabot daina, kurioje susiplakė tiek skirtingų stilistinių potėpių, kuriai vienažodžio apibūdinimo neradau (nors iš esmės etikečių klijavimas, apart reiverių ir reperių partijų atstovų, svarbūs niekada nėra).
Todėl išgirdęs apie fIN, tikėjausi kažko panašaus, ir taip kaip teigia plačiųjų vandenų muzikiniai katalogai – į house rėmus šio paveikslo nerėminčiau. Čia nuo soul vokalų iki 80s snare‘ų, nuo chillwave ritmikos iki vaiduokliškų, beveik į Tundros tranzą tempiančių melodijų, kurios visuma pasižymi subtilia erotika. Maišomas vinigretas supančiotas iš detroit techno aliuzijų, chicago house bosinių linijų, indie stilistikos vokalų bei improvizacijos šlakelio.
Jei ne erzinantis Journeys ir kiek banalokas Last Land, fIN galėčiau pavadinti tobulu albumu. Tačiau kaip debiutui, užteks tiesiog ‘puikus’.
