Pagaliau. Po trijų metų. Joakim, meilė, tropikai. Naujas albumas, triumfuojantis vasara, kai ji dar neprasidėjo. Tropics of Love pagal Joakim ant Because Music / Tigersushi nuo gegužės pabaigos.
Joakim yra vienas kiečiausių elektroninės muzikos prodiuserių. Dėl to, kad yra prancūzas, jam pridedama keleta karmos taškų. O dar tai, kad gamindamas ambicingą muzikinį suflė, jis žino kiek šokoladinių drožlių tam reikia – padaro jį ypatingą. Ne kartą žibėjęs muzikos padangėje kaip novatorius, standartus mindantis ir kitais banaliais epitetais, šiais metais vėl grįžo su albumu, kuris, kaip ir įprasta, yra refleksija į dabartinius jausmus, kuriais gyvena. Spaudos pranešime neslepiama, kad tikimasi, jog Tropics of Love taps vasaros garso takeliu.
Aš niekuomet nebuvau apsėstas Joakim skambesio. Kaip ir gerai, bet ne tiek, kad širdis daužytųsi. Rasdavau išskirtinių kūrinių, kurie man patiko, tačiau juo labiau žavėjausi kaip atlikėju, o ne kaip muzikantu. Tačiau šiųmetinis albumas man tapo vienu geriausiu šiais metais, ir vienu mėgstamiausiu iš esmės.
Tropics of Love talpina 12 kūrinių, iš kurių tik vienintelis – Hero yra nepateisinamai ilgas bei kiek nuobodokas. Visi kiti kūriniai – atitinkantys albumo jauseną iš pavadinimo, subalansuotai susieti drauge ir išskirtinai puikūs. Čia apstu romantikos, kurioje paskęsta ir vienišiai, ir minios – Man Like Moon, Each Other, Neil Young‘o coveris On The Beach (išleistas paradiniu, su puikiu CFCF remiksu). Balearic šokiai, susipinantys su acid viražais (Three Laser Fingers), ar kaip pats Joakim teigia, experimental R&B. Didžiausią intrigą albume sukūrė kūrinys This is My Life, kuriame visą laiką kylanti upliftinė atmosfera jungta su Joakim pasakojamais išskirtiniais gyvenimo faktais, kuriuos jis atliko kiekvienais metais. Kūrinio kulminacijoje – In 2005 I thought it was time to become an adult, tačiau ritmas tuomet pasako ką kita.
Šis albumas buvo įrašytas Niu Jorke, jo bute. Joakim sako, kad didžiausias įkvėpimas buvo turima aparatūra, kurią jis parsitempė iš Paryžiaus ir nusipirko vietoje. Savo skambesį prilygino Art Of Noise, kurių aš nelabai čia radau. Man dalis akimirkų priminė Underworld, Brian Ferry, Yello ir jį patį.
Tai romantizmo dozė, kuri sulėtina gyvenimo tempą iki norimo greičio, kuris norisi, kad truktų amžinai.
