Jauki Monoshoegazinacija

Dėmesio, klausimas: “Kas sieja Merzbow, Sigh, Aube ir, pvz., Defiled?” Lengva? Taip, kilmės šalis – Japonija. O dar tai, kad visi išvardinti projektai yra visa galva trenkti savo labai skirtingoje kūryboje.  O vat Mono – keistai “normalus”, be blaškymosi ir staigių judesių. Melancholiško kvarteto skleidžiamo shoegaze bangos Vilniuje trečiadienio vakarą ritosi jau ne pirmą kartą. Nepribloškė, nepaskandino, bet malonų poskonį paliko.

Į Lietuvą, Mono sugrįžo ne šiaip sau. Naujas albumas – gera proga priminti apie save klausytojams. For My Parents pasirodė prieš porą mėnesių ir sukėlė teigiamai prieštaringas reakcijas, vieni sako – savito skambesio, bet nuobodokas, kiti – nuoširdus ir gilus, turintis daugiau sąsajų su klasikos pasažais, nei su įprastu post rocku. Pritardamas abiems nuomonėms, nuo savęs pridėčiau – truputį šabloniškas. Per koncertą tai pasijuto ypač ryškiai.

Ketveriukė (du gitaristai, būgnininkas ir bosistė-klavišininkė) į sceną žengė tyliai ir per visą pasirodymą neištarė nė žodžio. Tad visą dėmesį lengva buvo sutelkti į muziką. Beveik visi gabalai (didžiąją programos dalį sudarė For My Parents kūriniai, prie kurių darniai prilipo kelios 2009 metų albumo Hymn To The Immortal Wind kompozicijos) vystėsi pagal tą patį scenarijų. Lygi pradžia, vaikystėje juk tėvai atrodo lyg kažkas savaime suprantamo, esančio greta, visada ir visur. Tada nežymus, maištą simbolizuojantis pakilimas bei tylios nerimasties minutės, svarstymo, ko jie apskritai kišasi su savo pamokslais. O pabaigoje – galingas suvokimas, kad tėvai yra geriausi draugai, didžiausios pagarbos verti žmonės, su kuriais įdomu ir gera būti kartu. Netetgi pakratyti plaukus galima.

Vidurinės kūrinių dalys įraše nekliūna, nes joms prasidedant koncentracija automatiškai truputį nukrypsta į aplinką, o artėjant kulminacijai vėl sugrįžta. Tuo tarpu koncerte pašalinių dirgiklių nebuvo, publika susirinko labai dėkinga ir atidi, tad “beveik tyla”,  sklindanti nuo scenos porą minučių, šiek tiek prailgdavo, nes negalėjo pasigirti nei įmantria melodika nei originalesniu garseliu. Gal net gaila, kad Mono scenoje kone tobulai atkartojo naujus studijinius įrašus, nepagardino jų gyva druska, bet toks čia ir priekaištas.

Kitokių nėra. Takaakira bei Hideki apsikrovė įvariausiais efektų (ypač savitas, aišku, tas, balalaikos skonio) pedalais ir negailėdami jėgų kankino gitaras. Nuo sunkių Yasunori rankų ypatingai kliuvo vienam rimto dydžio būgnui, į kurį galima būtų nesunkiai įsprausti grupės puošmeną – coliukę Tamaki. Ji, beje, vienintelė stovėjo, apsiginklavusi boso gitara. Kartais tyliai nueidavo prie klavišų, po to tyliai sugrįždavo į scenos vidurį. Kamerinė aplinka būtų tikusi labiau, nei Lofto skardos, bet ir tarp jų japonai sugebėjo sukurti labai jaukią atmosferą. O vieną žodį iš Tamaki visgi ištraukti pavyko. Padovanojusi autografą ji penktu bandymu išlemeno: “Ačiū”. Padėka buvo abipusė.

Mono @Loftas, Vilnius, 2012 11 14.

Kaina: 40 lt.

Trukmė: apie 1 val. 20 min.

Alus: Tuborg, 6 lt/ 0,33l.

Žiūrovų: apie 300.

Gražios merginos: keista, bet dailiosios lyties apskritai buvo mažai, maksimum ketvirtadalis visos auditorijos.

Garsas: padorus.

Supportas: nebuvo.

Konspiracija: draudimas filmuoti, fotografuoti koncerto metu.

Merchandise: puikus asortimentas (beveik visi Mono albumai, tiek CD, tiek vinylo pavidalu), bet didokos kainos, kompaktai – po 50lt, plokštelės – po 70-80, minimalistiniai nauji maikonai – po 50, seni – po 30. Sakė, kaltas brangus shippingas iš JAV. Tiesa, pabendravus visgi pavyko šiek tiek nusiderėti ir pasidovanoti new joy. Suru.lt atiteko net dvi kopijos, nes redaktorius taip pat pagundai neatsispyrė.

Orgai: Charivari be didesnės pompos šiais metais veža vieną šaunią grupę po kitos. Russian Circles, Khuda, Mono, o lapkričio 29-tą bus God Is An Ausronaut. Respect.

Bendrai: 8+/10.

PS. Prieš keletą savaičių kažkur Azijoje viskas vyko identiškai: