Jason Bourne - nesusipratimas

Pavadinimas: Jason Bourne
Žanras: Espionažas
Parašė: Christopher Rouse, Paul Greengrass
Vaidintojai: Jason Bourne, Harvey Dent, Alicia Vikander, Jean-Francois
Apie ką: Prasti darbo santykiai su buvusiais darbuotojais

2002-ieji pakeitė veiksmo ir espionažo filmų žanrą. Į Bourne Identity sėkmę susidėjo daug veiksnių: režisieriaus Dougo Limano nestandartinė vizija, įtampoj laikantis scenarijus, Matt’o Damon’o charizma, naujoviškai nufilmuotos veiksmo scenos, graži kovų choreografija, stebėtini istorijos posūkiai ir naujoviškas temos išvystymas. Kas vyksta nacionalinio saugumo užkulisiuose po rugsėjo 11? Kokią kainą moka valstybė siekiant užtikrinti efektyvų specialiųjų tarnybų darbą? Kaip išsprogdinti namus tosterio pagalba? Kūrėjai uždavė teisingus klausimus tinkamu metu. O stilius nustatė naują žanro kanoną dešimtmečiui*. Nejaugi filmuojant naujausią dalį režisieriui P. Greengrassui buvo iškelti per aukšti reikalavimai?

Filmas prasideda Matto Damono bicepsais ir pripumpuotais nugaros raumenimis. Jis daužo imigrantus palei Graikijos/Makedonijos sieną, šitaip užsidirbdamas pragyvenimui. O gal jis tiesiog nemėgsta graikų? – šito mums nepaaiškina. Status quo sudrumsčia ex-agentė Nicky Parsons (Stiles), bendradarbiaujanti su vokiečių Julianu Assagne. Jai reikia Bourne‘o pagalbos, o mainais ji siūlo informaciją apie jo tėvą. Tuo tarpu CŽV kiša nagus į privatumą internete ir kažkas turi juos sustabdyti. Pagrindinio blogiečio vaidmenį atlieka Tommy Lee Joneso maišai po akimis bei Vincento Casselo smakras. Filme pasirodo, taip pat jauna ir ambicinga, žvalgybos tarnautoja Heather Lee (Alicia Vikander), kuri žaidžia abi puses vienu metu.

Iš toli siužetas skamba standartiškai: turim intrigą, susišaudymų, pasigaudymo, keletą skirtingų miestų ir šiems laikams aktualią problemą. Pradėjus nagrinėti detales paaiškėja, kad maiše yra daugiau ylų nei maišo, o istorija yra beskonė kaip Graužinienės žaketai. Susidaro įspudis, kad scenarijų dėstė iš nuo šaldytuvo nuimtų magnetų ir IT konferencijos lankstinukų. Hollywoodas nuosekliai nenori suprasti kaip veikia kompiuteriai, suteikdamas jiems ne tik magiškus sugebėjimus (akimirksniu prisijungti prie bet kurios vaizdo kameros pasaulyje, išsyk ištrinti bet kuriuos failus per internetą), bet dar ir elegantišką, viską paaiškinantį interface‘ą. Šiame filme programišiai susirenka tamsiuose rūsiuose, sumokėdami pinigus už galimybę hackinti valstybines institucijas ir vėliau nukopijuoti informaciją į USB laikmeną su užrašu „ENCRYPTED“. Tuo tarpu CŽV pakėlė skaidrumo standartus iki tokio lygio, kad informaciją apie slaptas operacijas laiko folderyje „BLACK OPS“.

Šiuos trūkumus galima dar būtų nurašyti kaip neesminius, nes veiksmo filme svarbiausias yra būtent veiksmas. Bet čia kūrėjai taip pat pasišovė. It vakarykščiai makaronai žiūrovams pristatomi atšildyti triukai ir senos, pažįstamos veiksmo sekvencijos, tik šįkart joms trūksta intrigos bei šviežumo. Įsimintina tik viena sekvencija pirmame filmo akte, kur pagrindiniai herojai bėga motociklu riaušių apimtomis Atėnų gatvėmis. Po to įtampa statoma tik dramatiška muzika ir nervingais kameros zoomais. Nors shaky cam tapo neatsiejamas nuo franšizės, šioje juostoje jis ypatingai erzino. Panašu, kad vienintelis kratymo, zoomų ar greito kadrų karpymo tikslas buvo paslėpt pasenusius Matto Damono refleksus ir kovų scenų nesurepetavimą. Galų gale, gaunasi taip, kad šiame chaose veikėjai tiesiog nustoja mums rūpėti. Ir didžiausia filmo bėda yra titulinis Jasonas Bourne‘as.

Scenaristas Christopher Rouse nesuprato pagrindinio veikėjo, nepagavo kuo jis taip sužavėjo žiūrovus. Pirmas serijos filmas pristatė meilės istoriją su veiksmo pertraukėlėm. Veiksmas, nors išradingas ir įtraukiantis, tekūrė pagrindą magiškiems momentams. Veikėjas turėjo motyvaciją, bandė atsakyti į klausimus ir iššūkius, bendravo. Rouse ir Greengrassas primetė, kad mus domina jo praeitis, bet mes spėjom sužinot viską, kas įdomu ta tema. Mums nerūpi Bourne‘o tėvas ar (vis dar ta pati) slapta valstybės programa. Ar tai reiškia, kad iš Bourne‘o ankstesni filmai išspaudė absoliučiai viską? Nebūtinai. Jis galėjo tapti Edwardu Snowdenu, kuris nusprendžia paviešinti visus savo darbdavių juodus darbelius. Tai būtų šimtą kartų įdomiau ir labiau aktualu, tačiau kūrėjai vietoj to nusprendė pavaizduoti kaip Julia Stiles degina kompiuterį su šnapso buteliu.

bourne-scene3 — “O su Exploreru bandei atidaryt?”

Kiti veikėjai atrodo kiek geriau, ypač Vincentas Cassellas. Sukurtas tiesmukai, bet gerai atlieka savo darbą. Tuo tarpu Vikander kamuoja didesnės logikos bėdos. Ji įtartinai greitai pakeičia einamas pareigas (iš kibernetinio saugumo ekspertės tampa lauko agente), pagal vieną dosjė sugeba atlikti kompleksišką psichologinį įvertinimą ir, panašiai kaip Jasono, jos motyvacija tiesiog drumzlina. Tomy Lee Jonesas atrodo lyg dviem mėnesiaus per anksti išluptas iš žiemos miego, nes reikia pasifilmuoti ir sumokėti paskolą už naujas trinkeles virtuvėje. Jam akivaizdžiai nuobodu ir akivaizdžiai nusišvilpt. O Julia Stiles pasirodo tik kelioms minutėms.

Kaip veiksmo filmas, Jason Bourne prezentuojasi vidutiniškai. Tačiau keleto neblogų kadrų ir vienos geros gaudynių sekvencijos nepakanka, kad užpildytų vakuumą paliktą po Bourne Ultimatum. Mattas Damonas kažkada sakė, kad franšizė apie Jasoną Bourne‘ą yra jo saugumo tinklas, prie kurio jis visada gali sugrįžti, kai kiti projektai bombins. Po paskutinio serijos filmo tinkle ką tik atsirado žmogaus dydžio skylių.