Šiemet Open’er festivalyje viskas atrodė panašiai, kaip ir pernai – scenos išdėstytos analogiškai, atstumai ir vėl plėšiantys batus, vis dar nepamirštas neaišku kuriais metais festivalyje prapuolęs Jarekas, kurį šaukė ir vyrai, ir moterys, pasiekę festivalinės nuotaikos kulminaciją, siekdami save išreikšti taip, kaip tik šiame festivalyje galima. Jaaaaarek!! Šiemet žmonių buvo daugiau nei pernai, dalyvių skaičius siekė net 120k. Pramogų festivalyje netrūko – sudegė bulvytėmis prekiavęs furgonas, dėl štormo grėsė festivalio evakuacija.
Open’er kadaise tituluotas kaip varguolių Glastonbury muzikine prasme atrodė geriau „ant popieriaus“ nei gyvai, todėl trumpą festivalio apžvalgą pradėsiu beveik moralu – nekurkite sau per didelių lūkesčių tik dėl line-up iškalbos ir grožio, nes po festivalio gali pasirodyti, kad jums „nepaskambino“. Bet apie viską nuo pradžių. Šiemet Open’er buvo galima pamatyti ir išgirsti Red Hot Chilli Peppers, Florence and the Machine, Sigur Ros, Paul Kalkbrenner, Tame Impala, The Last Shadow Puppets, Mac DeMarco, Savages, Foals, Pharrell Williams, M83, Caribou, LCD Soundsystem, Kygo na ir dar žinoma, garsiuosius, DJ Tennis, Jacek Sienkiewicz. Žodžiu, visai neprasta line-up zapiekanka. Išskirčiau šiuos festivalio pasirodymus:
Savages – tikrai laukinės. Pasirodymo metu skambant post-punk, noise rock muzikai rūbai skriejo į sceną, galiausiai prasidėjo „švelnus“ pasipoginimas. Nors pasirodymo pabaigoje būti žiūrovų priekyje buvo kiek baisu, bešokantys ir besistumdantys jaunuoliai taškėsi prakaitu ir seilėmis, manau tai buvo vienas iš įspūdingiausių festivalio koncertų.
The Last Shadow Pupppets – smagūs link Meksikos traukiantys ritmai ir kažkoks vos jaučiamas Arctic Monkeys prieskonis. Šiaip gražūs vyrai, daug testosterono, tad nors ir nemetė niekas kelnaičių į sceną, bet, manau, tiek moteriška auditorija, tiek geros muzikos mylėtojų auditorija liko patenkinta.
LCD Soundsystem – man asmeniškai tai buvo geriausias festivalio pasirodymas. Sugrojo Daft Punk is Playing at my House, I Can Change, Get Innocuous, Losing My Edge, All my friends, Someone Great ir daug kitų grožybių.
PJ Harvey – apie atlikėją žinojau mažai, bet pasirodymas atrodė rimtas, apgalvotas be jokiu atsitiktinumų ir paliko gerą įspūdį.
Mac DeMarco – su niekuo nesumaišysi mielo tarpo tarp dantų ir specifinių gitaros garsų. Labai patiko, klausiau iki galo ir dar kartą paklausyčiau.
Red Hot Chili Peppers – geriau nei gerai, nuo pirmųjų sekundžių publika ošė.
Foals – puikiai festivalyje susiklausęs indie rock’as.
M83 – liko labai geras įspūdis, tikrai universali ir spalvinga elektroninės muzikos grupė.
Labai myliu Sigur Ros, tačiau susidarė įspūdis, kad ši muzika nėra tinkama festivalio pasirodymui, nes kokybiškai šios nuostabios grupės nepavyko išgirsti, nors ji ir buvo visiška festivalio line-up puošmena.
Jei esi jautresnis žmogus, festivalį sugadinti pakanka ir ilgai lauktos, mylėtos ir lūkesčių nepateisinusios grupės, pavyzdžiui, Grimes. Grimes pasirodymas priminė prastą diskoteką su prastomis užvedančiomis šokėjomis, kurių sceninį įvaizdį ir atlikimą rodėsi įtakojo 1990 metais užsidariusio prekybos centro išpardavimas ir Scooter kūryba. Nei vaizdo, nei garso nepavyko pritempti prie Grimes muzikinių eksperimentų. Panašaus lygio diskoteką užkūrė ir The Chvrches, kurių iki galo neklausiau ir nemėginau net šokti.
Šiemet Open’er buvo tikrai įdomi muziejaus ekspozicija, skirta atskleisti Lenkijos reivo ir techno subkultūrai maždaug 1990 metais. Labai smagu buvo stebėti festivalio Silent Disco erdvę, kurioje žmonės, užsidėję ausines, iš šalies žiūrint šoko ir dainavo tyloje, tačiau klausydami muzikos, kurios aplinkiniai negirdi.
Open’er 2016 buvo tikrai šaunus festivalis ir tikrai verta sudalyvauti bent kartą. Tačiau šiais metais priėjau išvados, kad norint išgirsti mylimus atlikėjus tikrai kokybiškai, reikia orientuotis į konkrečių atlikėjų koncertus, kad ir kaip vilioja riebi Open’er line-up zapiekanka.
Žodžiai: Nendrė Žilinskaitė
Foto: Rytis Šeškaitis
LCD Soundsystem duodu 10 balų iš 10, koncertas buvo WOW!