Jei kada domėjotės sąrašu „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per gyvenimą“, ten turėjot aptikti net 10 kartų pasikartojančią J.M.Coetzee pavardę (skaičiumi sąraše jam prilygsta tik pats Č.Dikensas). Lietuviškai, jei neklystu, yra 4 J.M.Coetzee knygos: Nešlovė, Maiklo K gyvenimas ir laikai, Lėtas žmogus ir, naujausia lietuvių kalba, Barbarų belaukiant, kuri ir buvo mano pirma pažintis su autoriumi. Sakyčiau, puiki pažintis. Skatinanti susirasti kitus jo kūrinius.
Knygoje pasakojama apie sistemos barbarizmui pasipriešinusį tos sistemos narį. Veiksmas vyksta neįvardytos Imperijos pakraštyje įsikūrusiame miestelyje. Nors Imperija ir be pavadinimo, simbolizmas aiškus – tokių imperijų būta ne vienos ir ne dviejų. Barbarai, kurių antpuolis, kaip Imperija įsivaizduoja, gresia miesteliui, taip pat neįvardijami. Jie apibūdinami tik kaip tamsesnės odos ir įkypų akių laukiniai. Nenurodyta ir geografinė aplinka – kažkokia dykuma, kažkokie kalnai. Toks netikslumas knygai į naudą – nepririšdamas jos prie vietos ir laiko autorius suteikia jai amžinumo. Ji bus aktuali ir po daugelio metų. O dėl stipraus moralo ją lieps skaityti mokyklose (kai kur ir liepia).
Ką galima pasakyti apie veikėjus? Istoriją pirmu asmeniu pasakoja miestelio teisėjas. Nors knygos žinia aiški, smagu, kad pagrindinis veikėjas nėra vienpusiškas teisingumo karys, o turi ir trūkumų. Ypač abejoti verčia jo elgesys su į namus parsivesta barbare. Kiti du pagrindiniai veikėjai – sadistai, kankintojai, budeliai. Autorius herojaus lūpomis klausia jų, kaip grįžusiems po darbo jiems kyla rankos imti duoną. Šiaip žiaurumo knygoje tikrai daug, aprašinėjamos kankinimo scenos, tad, pvz., nėščiosioms gal ir nelabai tinka. Dar išsiskiria atmosfera. Kai kas lygina J.M.Coetzee su F.Kafka. Iš tiesų – panašumo daug, ypač tas žmogaus bejėgiškumas prieš sistemą. Bet šioje knygoje žymiai daugiau akivaizdaus žiaurumo negu atmosferiško baisumo. Nuo neįvardyto Kafkos siaubo man tiesiog šiurpdavo nugara. O čia smurtas, ir tiek. Tačiau net nežinau, ar verta tą laikyti trūkumu – gal kai kam kaip tik smagu apie tą smurtą skaityti. Didžiausias knygos trūkumas, jei jau reikia tokį įvardinti, man būtų stiprus moralizavimas. Visi nemėgstantys pamokslavimo man pritars. Nestovėk neveiklus tikrojo barbarizmo akivaizdoje, net jei tai kainuotų tau statusą, laisvę, kūną ir visa kita. Gal ir gerai sako, bet kai tau kala moralu per galvą kaip kuolu nėra labai smagu.
Apskritai paėmus, Barbarų belaukiant – rimtas, bet lengvas ir trumpas (originaliai 160 psl., lietuviškai 207) kūrinys. Rekomenduotinas norintiems rimtos literatūros, bet bijantiems, kad ji gali pasirodyti per sunki. Čia sunku tikrai nebus. Priešingai – ypač graži proza pagaus ir nepaleis, kol nepabaigsi visos knygos. Paskui galėsi savim didžiuotis, kad per dieną perskaitei rimtą knygą. O kam nepatinka savim didžiuotis?
Va čia tai lygis!