Daniel Martin-McCormick aka Ital (nemaišyti su Ital Tek) šią savaitę išleido naują albumą Endgame pas Planet Mu. Pastaraisiais albumais buvęs paslaptingai mąslus, klampus bei miglotas, šiemet nusprendė tapti tiesiog psichodeliniu.
Endgame yra dešimties kūrinių albumas, kuris nėra lengvas, tačiau jis gerokai aiškesnis nei pastarieji Hive Mind ar Dream On [2012]. Negaliu teigti, kad man labai patiko tie albumai, tačiau jie patraukdavo dėmesį dėl tokių kūrinių kaip Boi ar Floridian Void. Taigi, su ta pačia mintimi susidomėjau Endgame.
Albume yra vienas tobulas gabalas – albumą atidarantis Relaxer ir keletas įdomių – žaidimą pabaigiantys Oche ir Black Dust. Šios kompozicijos pabrėžia kosminės ar daugiau neribotos erdvės pojūčio troškimą iš Ital. Kūriniuose jis naudoja ilgus, smarkiai uždelay’intus pad’us, sujautrindamas artimais ritmais, ar melodijomis, primenančius radijo signalus. Visas mišinys yra pakankamai suderintas, todėl klausyti yra nenuobodu.
Tačiau Endgame turi keletą stipriai erzinančių kūrinių. Ir blogiausia, kad jie yra paeiliui vienas po kito išdelioti. Kai kantrybė pakankamai nusilpsta ties nuobodžiu Whispers In The Dark, kuris panašesnis į pradedančiojo atlikėjo live eksperimentą, po jo sekantis Coagulate su buka acid improvizacija įnirtingai veda pirštą prie next mygtuko. Gal tai tik techninis dalykas, tačiau kūrinių sudeliojimas yra svarbu, juk tai albumas, galu gale. Be abejo, kai pradedi mąstyti, jog kūrinių dėlionė išgėlbėtų albumą – tai paskutinės pastangos ištraukti albumo vertinimą.
Deja šiais metais Ital nesužibėjo.
