Įsukti Verpetuose 2010

Foto: Jurga Smth

Verpetai jau kurį laiką egzistuoja kaip savotiškas rudeninis MJR atgarsis. Dažniausiai pateikiantis jau publikos patikrintų užsienio bei lietuviškų neofolk ir panašaus garso lipdytojų desantą.

Numinti keliasdešimt kilų dėl kokybiško renginio – ne problema. Net jei lauke – pirmieji žiemos šalčiai. Svarbu pasiimt alaus, kad kelias nepailgtų ir šiltai apsirengt. Panašiai apsirūpinę ir paliekame sostinę, judėdami link grybautojų krašto.

Po truputį įsisuka veiksmas.

Pirmieji scenoje – niekam negirdėtas projektas Nefes. Prisipažinsiu – apie Turkija turėjau kiek iškreiptą europocentristinę nuomonę. Kažkodėl pastaruoju metu ji man labiau asociojuodavosi su masovkiniais kurortais, šezlongais ir baseinais. Tačiau egzistuoja ir kita, gal ne tiek matoma Turkijos dalis, kurios tūlas turistas spėju nepastebi. Dalis, esanti už viešbučių tvorų ir panašios butaforijos. Taip, tai – poezija, liūdnos rytų bardų dainos bei ta rytietiška melancholija. Tas poetinis ir kultūrinis paveldas. Keli bardų stiliumi atlikti Nefes gabaliukai būtent tą ir priminė. Vietomis kažkiek nešė į oriental folk projektą Rajna. Susiklausė gražiai, o koncepcija irgi pagirtina. Gal tik kiek drąsos ir temperamento trūksta, bet chebrytė stengiasi, stengiasi. Nepakenktų ir eksperimentai su egzotiškesniais rytietiškais instrumentais.

Antrasis scenoje – Donis and the Band. Pagaliau pagaliau Donatas, įrašęs nuostabų albumą, laikytiną jo diskografijos perlu, subūrė pilną bendą savo muzikinei vizijai įgyvendinti. Nebereikia vienam rymoti prie laptopo, o ir atrodo viskas – tikrai solidžiai. Visas repertuaras – naujo albumo kūriniai. Labai puiku. Gal tik kiek trūko melancholiškojo Tolyn Namo… ar kelių pasiilgtų Bite Lingo [2006] hitų. Rasa Serra kaip visuomet nuostabi, iš likusio bendo gal kiek pasigedau tos jėgos ir erdvės veržte besiveržiančios įraše. Donato sintezatoriaus tembrai vietomis skambėjo kiek pigokai. Bet kuriuo atveju, džiugu matyti tokius tobulėjimo šuorus, o turint galvoje Donato genialumą, visa kita yra tik laiko klausimas.

[nggallery id=248]

Vilkduja sužavėjo vis daugiau savo kūryboje atsirandančių wave/minimal elementų (intro kalė tikrai stipriai). Nustebino, jog didžiąją dalį setlisto sudarė ne puikiojo Nežinau kūriniai, bet nauji numeriai bei ankstesnio Vakar Duona hitai. Tiesa, gerokai perdirbti. Nustebino du puikūs nauji kūriniai. Bliamba, PoPo su savo grupsu yra šaunuoliai. Aš iki šiol negaliu normaliai suvokti jų stilistikos ir rasti analogų. Galėtų jie su kokiais Captured Tracks kontraktą pasirašyt ar tapti naujosios darkwave bangos dalimi. Jiems nereiktų verstis savo tekstų, nereiktų kažko keisti ar poliruoti, nes tai yra lo-fi plačiąja to žodžio prasme. PoPo poezija ir stotas scenoje tarsi gyvena visiškai savais dėsniais. Muzika irgi. Tuose sluoksniuose gali išgirsti nuo trip-hop iki neo folk koliažų. Ir patirti plačią emocijų skalę. Tai – projektas jau pats tapęs savotiška scena ar žanru. Kiekvienas pasirodymas (net jei jis 30-tas) tą patvirtina.

Grojaraštis:
01. Intro
02. Jūra kartu
03. Išglostyti laukan
04. Ieškau klystkelių
05. Oreiviai
06. Nes ši laukymė žvelgia į tave
07. Vilniaus žvėrys
08. Medinių kiaulių armija

[nggallery id=249]

Grupės Siela beveik neklausiau. Nes neįdomu ir niekada jų nesupratau. Gal Aurelijui reikėtų užsiimti vien prodiusavimu. Tas kiek žinau jam puikiai sekasi.

Italiukai į Lietuvą atvažiavo gal ir ne pačiu geriausiu laiku – spaudžiant pirmiesiems žiemos šalčiams. Matyt, dėl šių priežasčių ir patys kiek pašalo. O galgi nugirdo ir kalbas apie homofobiją ar nepasitenkino parduotų albumų kiekiu. Mat nuo scenos viso pasirodymu metu jautėsi kažkoks šaltumas ir arogancija, kas šiaip šiems vyrukams toli gražu nebuvo būdinga. Ypač prisiminus jų nuostabų perfomansą 2008 MJR su publika ant scenos ar iškeltą trispalvę. Atgrojo ir tiek, o lietuviai dar kartą gavo progą pamatyt savo numylėtinius (SF populiarumas mūsuose sparčiai auga su kiekvienu jų vizitu). Didžiąją dalį kūrinių sudarė visai šaunaus naujo albumo hitai (taip, esu vienas tų retų egzempliorių, kuriam patiko Rotten Roma Casino skambesys). Likę Armageddon Gigolo perliukai ir Song for the Old Man. Kaip ir jokių siurprizų ar netikėtumų. Ekrane maloniai matėsi Pasolinio Mamma Roma (pastarasis, kiek žinau, yra didelė inspiracija kiek kinematiškai SF muzikai). Na, bet kuriuo atveju, šiuos italus matyti visada malonu.

Grojaraštis:
01. The Shining Circle
02. Cold Love (In A Cold Coffin)
03. I Walk The (Dead)Line
04. Darkroom Friendship
05. Jesus Died In Varėna
06. Kiss The Girls And Make Them Die
07. Hey Boy
08. Song For The Old Man
09. German Boys
10. Slave
11. The Days Of Anger
12. Sad Almost A Winner
—
13. Soul Gamber
14. Bastard Angel

[nggallery id=250]

Tai taip nuvilnyjo Verpetai. Pakankamai stipriai, kad kiek sukrėstų Lietuvos koncertinį štilį. Ir priverstų peržengti sostinės slenkstį. Daugiau tokių puikių kultūrnamių ir iniciatyvų.

[nggallery id=251]

Perfomansas: 8/10
Garsas: 7,5/10
Šviesa: 7,5/10
Trukmė: 8,5/10
Kaina: 35 Lt.
Alus: 5 Lt.
Gražių merginų: bendras vaizdas neblogas, bet išskirtinumo vietomis truko

Bendras: 8