„Ironclad“ – pavadinimas, kurį reikėtų tučtuojau pamiršti.

Tai turėjo būti istorinis filmas apie dar vieną pilies apgultį. Be pretenzijų, toks, ramiam vakarui. Bet nebuvo. Pirmiausiai tarp gynėjų įsisuka kažkoks neapsisprendęs riteris tamplierius, vėliau matome komedijai tetinkantį seilėmis besitaškantį karalių Džoną, o galiausiai – kaip dvidešimt žmonių sėkmingai laikosi prieš tūkstantinę armiją, ginkluotą katapultomis ir apgulties bokštais. Ir visą šitą šūdą ponas Jonathanas Anglas bando mums prastumti kaip tikrą istorinį reikalą. Istorijos čia tiek pat, kiek kokaino, juodčkių stumdomuose maišeliuose Olandijos raudonųjų žibintų kvartale. Ta istorija, čia ne tik prievartaujama ir tvirkinama, bet ir apkaišoma erzinančiomis klišėmis – Dievui atsidavusio riterio ir nelaimingai ištekintos mergelės meilė, žąsinas ginklanešys, kuris, koks netikėtumas, išgyvens ilgiau nei patyrę kariai, ir piktas blogietis, kuris tiek pat tikroviškas, kiek catsuit’us užsitempę komiksų herojai. Čia suknista viskas nuo A iki Z – filmui pasibaigus net tos baltos raidelės juodam fone atrodo kažkuom prasikaltusios. Velnias, dabar pagalvoju, kad šitas filmas net nėra vertas minėjimo – jį, paėmus pavyzdį iš efesiečių ir Herostrato, reikėtų tiesiog užmiršti ir ištrinti iš istorijos.

1/10

via 3eilutes.lt