Maria Minerva (aka Maria Juur) skambesys driekiasi panašiais melancholiškais / kosmopolitiniais takais kaip ir jos geografinės lokacijos. Gimus ir augusi Estijoje, Maria spėjo absorbuoti visą keistą Rytų Europai būdingą melancholiją, kuria dvelkia mūsų sostinės pasteliniais vasaros vakarais. O tolesni rezidavimai Londone, Niujorke ir Los Andžele nuspalvino jos garsyną didmiesčių šurmuliu bei suteikė papildomos ekspresijos, veržlumo, ryškumo.
Tačiau tiek jos pirmąjį kasetės formatu išleistą intravertišką lo-fi opusą Talinn Ar Dawn, tiek paskutinį avant pop deimantą Histrionic sieja ta keista nostalgijos gija – nostalgijos sumišusios su jaunatvišku veržlumu ir maksimalizmu, introspekcijos ir futurizmo dermė. O tokiame kontekste Maria Minerva muzikoje vystosi istorijos, kupinos meilės ryšių, miestų, kultūrinių potyrių. Ir visa tai gaubia krištolinis avant-pop garsas su dažnomis aliuzijomis į naktinio house, motorik, synth pop estetiką bei nesumeluota slypinčia emocija, pasireiškiančia įvairiomis formomis.
Apie šiuos muzikinius/gyvenimiškus vojažus išsamiau ir buvo pakalbėtame šiame interviu, kuris galbūt suveiks kaip puikus intro į jos pasirodymą Vilniuje spalio 11 dieną poezijos festivalyje TARP. Taigi Maria Juur kalba apie muzika, miestus, žmones ir tai kas juos sieja/skiria.
Talinas viena ar kita forma figūruoja tavo kūriniuose, ypač ankstyvojoje kūryboje. Ten jau kuris laikas nebegyveni, bet koks dabartinis tavo ryšys su šiuo miestu? Kuo jis ypatingas ir kaip veikia tavo kūrybą?
Nemanau, kad pats Talinas įtakoja mano kūrybą. Didesnę įtaką, manau, turėjo ne pats miestas, o faktas, kad augau 90aisiais buvusioje rytinio bloko valstybėje ir mane supo daug blogos muzikos. Manau, tą patyrė daugelis mano kartos žmonių šiame regione. Talinas – viduramžių miestas, o viduramžių muzikos aš neklausau (na, retkarčiais paklausau, iš tikro). Labai sunku kalbėti konkrečiau. Estiją palikau prieš keturis metus ir niekuomet jos nesiilgėjau. Ilgesys atsirado tik neseniai man persikėlus į Los Andželą. Kažkaip staiga pradėjau ilgėtis namų. Manau, tam taip pat įtakos turėjo branda, su amžiumi didėjantis sentimentalumas ir pagrindo stygius. Tad pastaruoju metu tikrai daug galvoju apie namus ir vietas, kurias pastoviai lankydavau. Tik nesu tikra, ar tai tikrai ilgesys. Man nesinori ten grįžti, nes grįžus namo visuomet vėl noriu išvažiuoti. Tad, manau, kad tai – labiau ilgesys praėjusiam laikui, o ne konkrečiai vietai, miestui. Na ir žinoma, tas kažko neturėjimo, netekties, ilgesio jausmas ir yra dominuojantis mano muzikos tema. Aš tai pastoviai jaučiu kaip išeivė iš savo šalies bei bręstanti asmenybė. Bet man patinka pats jausmas, aš nesitikiu, kad kažkas pasikeis ir aš jausiuos geriau. Talinas – tiesiog lokacija, į kurią nukreiptos šios mintys, nes tai vieta, kurioje užaugau.
Nostalgija, sapnai, avant-pop – tai keletas raktinių frazių, kurios kyla beklausant tavo muzikos. Ar pati identifikuoji šiuos komponentus ir ką jie tau reiškia? Ar esi linkus į nostalgiją?
Na, išgirdę mano atsakymą į prieš tai sekusį klausimą dauguma žmonių pagalvotų, kad esu tikrai nostalgiška asmenybė. Bet aš taip nemanau. Manau, kad esu narcisistinė asmenybė. Nemažai apie tai skaičiau. Tokie žmonės yra linkę neigti savo jausmus. Manau, kad aš irgi tą darau. Tad gal ir esu linkus į nostalgiją, bet neleidžiu sau to pripažinti. Visada stengiuos judėti pirmyn ir turėti pozityvų požiūrį į gyvenimą. Žinau, kad dalykai išsispręs. Kol kas ši nuojauta manęs neapvylė. Man visuomet įdomu, kas manęs laukia ateityje. Bet dėl mano pastoviai besikeičiančios gyvenamosios vietos, teko palikti daugybę brangių dalykų, žmonių, pvz. šeimą, draugus, širdies draugus, tad iš dalies tapau šalta ir neemocionali. Tiesiog palikau per daug brangių žmonių ir kyla per daug prisiminimų, kuriuos ne visada lengva pakelti. Žmonės išsibarstę po visą pasaulį, veidai, kurių nemačiau daugybę metų, kurie buvo mano geriausi draugai. Na… Nežinau. Juk žmogus – sudėtingas padaras, ar ne?
Santykiai yra dar viena pasikartojanti tavo tekstų tema. Ar visa tai – asmeniniai išgyvenimai ar įsivaizduojamos situacijos? Kokią vietą apskritai užima menas tavo kasdieniniame gyvenime? Ir ką tau reiškia meilė?
Tai – labiau įsivaizduojamos situacijos. Tačiau jos – asmeniškos, nes meilėje visų išgyvenimai ir patirtys kažkodėl yra gan vienodi. Mane vis dar žiauriai stebina faktas, kad tiek porų barniai, tiek jų laimės ir aistros akimirkos yra kupini klišių. Žmonės tarsi nebegali pasakyti nieko naujo. Tad aš tarsi paimu visa šią visumą ir iš to konstruoju savo kūrinių tekstus. Mano tekstai – tragiški, bet dėl juos supančio garsyno šiuo atveju jie nėra tokie svarbūs.
Menas anksčiau man buvo viskas, tačiau dabar šis santykis pakito. Pirmenybę pradėjau teikti gyvenimui, o ne meno pasauliui. Taip – menas yra visur aplink, bet lokacijos, kuriose menas vartojamas (naktiniai klubai, galerijos ir t.t.) man ima darytis nuobodžios. Pastaruoju metu man labiau imponuoja gamta.
Kalbant apie meilę, tai man tapo mažiau svarbu nei anksčiau. Anksčiau buvau didesnė įsimylėjelė, bet dabar esu 26 metų moteris ir asmeninis tobulėjimas man yra didesnis prioritetas. Tikrai nesakau, kad meilė yra nesvarbi, tiesiog metams bėgant suprantu, kad svarbiau yra užpildyti savo aplinką kokybiškais ryšiais, sulaukti pripažinimo, įvertinimo ir t.t. Šie dalykai nepakeičiami.
Tavo dainų pavadinimuose nemažai aliuzijų į kraut roką (fathers of the motorik eilutė, kūrinys 10 Little Rock Chix Listening to NEU!). Ką tau reiškia šis stilius? Ar jautiesi įtakota visos motorik tradicijos? Ar visas šis Perpetual Motion Machine stulpelis (taip pat ir lovers of deep house eilutė) atspindi tavo muzikines įtakas?
Tai tiesiog yra muzika, kurią aš labai mėgstu. Tai ne vieninteliai žanrai, kuriuos mėgstu, nes daugiau mažiau mėgstu beveik viską. Tad šios aliuzijos šiek tiek atsitiktinės, tačiau tuo pat metu ir ne. 10 Little Rock Chix Listening to NEU! yra nuoroda į Kim Gordon ir Ciccone Youth, taipogi ir į kraut sceną. Pavadinimas turi keletą reikšmių, sluoksnių ir atspindi dalykus, kurie man daug reiškia.
Kokią reikšmę tau turi vietos, kuriose gyvenai/keliavai (Anglija, JAV, Estija)? Kaip jos siejasi su tavo garsu, gyvenimu, kūryba? Kokia lokacija tau paliko didžiausią įspūdį?
Na, Estijoje visuomet jaučiausi, kad esu labai ypatinga, tačiau ši jusena buvo ganėtinai apgaulinga. Man reikėjo išvykti, tapti labiau nepriklausomai, taip pat suvokti, kad svetur niekam aš nesu tokia įdomi. Ir apskritai ten žmonės nėra vieni kitiems įdomūs. Na, nebent Beyonce visiems įdomi. Tad jei kas nors sako, kad jam/jai rūpi panašūs dalykai kaip ir man, labai nudžiungu. JAV yra milžiniška šalis, kuri yra stipriai orientuota į mainstream kultūrą, tad momentais net pati suabejodavau visa savo avangardine veikla, išgyvenimo galimybėmis. Aišku, Los Andžele visuomet yra galimybė veltis į mainstreamą ir žaisti pagal jo taisykles. O gal kada nors išvis nebemuzikuosiu ir užsiimsiu kuo kitu?
Esu laimingas žmogus, nes teko daug keliauti ir pamatyti. Gyvenau Taline, Tartu, Londone, Lisabonoje, Niujorke, šiuo metu reziduoju Los Andžele. Ką tik gavau žalią kortą, tad laikas apsispręsti, ar likti čia ir kurti savo gyvenimą, ar labiau norėčiau, kad mano vaikai būtų estai ar amerikiečiai. Atsakymų neturiu, bet apie tai galvoju kasdien. Suprantu, kad Estijai esu reikalinga labiau nei JAV, kur esu tik viena iš daugelio, bet šiuo metu grįžti taip pat negaliu, nes reikia atrasti ir pamatyti dar daug dalykų. Tapau kantresnė, supratingesnė, tolerantiškesnė, bet taip pat ir labiau pavargusi. Taip pat supratau, kad Estija – tikai nebloga vieta gyventi. Visas Pabaltijo regionas labai stengiasi sparčiai tobulėti ir nusimesti visą sovietinį palikimą. O JAV tikrai ne visur yra geresnė nei minėtos šalys. Bet Amerikoje praleistas laikas buvo labai įdomus ir niekad nesitikėjau tiek daug visko išvysti. Kiekviena diena Los Anždele – tarsi visiškai naujas ir netikėtas potyris. Kartais tiesiog pati nesuprantu, kaip čia patekau.
Kuo ypatingas tavo naujausias albumas Histrionic? Kokią vietą jis užima tavo diskografijoje?
Manau, tai – mano geriausias albumas. Jis ypatingas tuo, kad buvo įrašinėjamas JAV ir įrašai užtruko ilgiausiai iš visų. Įrašinėdama patyriau ir išgyvenau daugybę dalykų, tad šiuo metu planuoju padaryti nedidelę pertrauką iki kito albumo. Klausytojai turės laiko į jį įsigilinti, įsijausti.
O kokios kitos meno formos apart muzikos tave įkvepia?
Pastaruoju metu – du dalykai. Na, jie ne visai susiję su menu. Šiuo metu labai gausiai klausau radijo pokalbių (pvz.: Niujorko visuomeninio radijo (WNYC) – žiauriai rekomenuoju!) ir įvairių podkestų. Marc Maron yra mano favoritas. Man labai patinka klausytis, kaip žmonės kalba apie dalykus. Ir tai nebūtinai turi būti menas – tiesiog gyvenimiški dalykai. Taip pat pradėjau bėgioti. Planuoju bėgti trumpą maratoną Katalinoje šį rudenį, o gal net Los Andželo pusmaratonį kitų metų pavasarį. Tai mane įkvepia. Taip labai gerai veikia Kalifornijos gamta, naktys Los Andžele, tiesiog stebiu ir sugeriu visa tai į save, absorbuoju. Ir taip ruošiuosi sekančiam savo gyvenimo etapui, ateities kūriniams…
Atlikėjos nuotraukos autorius – Marko Krunic
Spalio 11 dieną Maria Minerva gyvai kartu su TV Maskava bei vietinių DJ desantu Vilniuje, Verslo trikampyje. Org.: Tarp Fest ir Sha:TRI:Ah.
