Inteligentiškos moters gidas po muzikos pasaulį

Perskaičius straipsnio pavadinimą, dauguma jūsų neabejotinai uždavė sau retorinį klausimą: kaip muzika gali būti lyginama su tokiomis pripažintomis kultūros vertybėmis kaip kinas, drabužių dizainas ir aerobika? Muzika yra seniai nebemadinga ir niekam neįdomi. Paskutinis bent kiek padoresnis (tiesa, gana ekstravagantiškas) muzikos indėlis į kultūrą buvo Vivienne Westwood kolekcijos. Bet tai juk buvo prieš trisdešimt metų! Domėtis muzika šiais laikais yra ne tik nestilinga, bet net balansuoja ant prasto skonio ribos. Ir ką? Mums siūlomos kažkokios beprasmės ekskursijos po beviltišką, Dievo ir žmonių pamirštą muzikos pasaulį? Galima pagalvoti, kad nėra kokių įdomesnių ir praktiškesnių temų?

Visiškai teisingos pastabos ir teisėtas pasipiktinimas. Nei su vienu iš šių argumentų ginčytis neįmanoma. Muzika yra išties nemadinga ir nestilinga, jau begalę metų joje nieko įdomaus nevyksta ir, atrodo, niekada nebevyks. Pasakojimai apie muzikos istorijos „įdomybes“, „originalius“ muzikantus ir jų „genialius“ kūrinius tinka nebent kūdikių migdymui. Galime drąsiai teigti, kad šiais laikais muzikai yra skiriamas pagalbinis, tinkamo fono ir atmosferos sukūrimo vaidmuo. Ritmiška, energinga muzika palengvina užsiėmimus sporto klube ir padeda vairuoti automobilį ilgas distancijas, raminanti ir meditatyvi – praskaidrina laukimą prie stomatologo kabineto durų ar ilgų kosmetologinių procedūrų metu, o subtilūs romantinės muzikos garsai yra nepakeičiama intymių pasimatymų dalis. Pagrindinis tokios muzikos privalumas yra tas, kad jos visiškai nereikia išmanyti, nereikia turėti apie ją savo nuomone, ją net nebūtina klausyti. Pasaulis būtų kur kas paprastesnis ir geresnis, jei jame egzistuotų tik tokia muzika.

Deja, turiu jus nuliūdinti. Žmonija per savo gana ilgą istoriją prisirinko visokių prietarų ir papročių. Vienas iš tokių vis dar neišgyvendintų prietarų yra tas, kad inteligentiškas žmogus privalo bent kiek išmanyti muziką. Jei jūs gyvenate paprastą kasdieninį gyvenimą (darbas – parduotuvė – namai – darbas – savaitgalis sodyboje – darbas ) ir tik telefonu pasipasakojate draugėms kaip jums trūksta „kultūros ir bendravimo su padoriais žmonėmis“, tai jūsų neliečia. Tačiau, jei jūs bandot išeiti iš to rato, minimalių žinių apie muziką greičiausiai prireiks. Viešas gyvenimas numato lankymąsi koncertuose ir kuo aukštesni bus jūsų socialiniai tikslai, tuo daugiau ir nuobodesnių koncertų jums teks išklausyti. Išsėdėti dvasingu veidu koncertų salėje dvi-tris valandas išmokti nesunku, bet po to jūsų laukia „slidžiausia“ programos dalis – dalinimasis įspūdžiais ir nuomonių išsakymas prie vyno taurės draugų ir pažįstamų rate. Čia be specialaus pasiruošimo galite prisidaryti rimtų problemų. Užteks bent vieną kartą pagirti tai, kas visų nuomone buvo „išties apgailėtina“ ar supeikti „vienintelį vertą dėmesio momentą per visą vakarą“ ir jūsų inteligentiškos, turinčios neblogą skonį damos reputacijai bus padaryta didžiulė žala.

Kita kebli situacija gali kilti renkantis muzikos įrašus klausymui. Pirmiausia, svečiai jūsų namuose neabejotinai žvilgtels į lentyną su kompaktiniais diskais. Profesionalui užtenka vos kelių sekundžių tam, kad įvertintų namų muzikos kolekciją. Jei jis pastebės bent vieną „neteisingą“ pavadinimą ant kompakto dėžutės viršelio, jūs gausit jei ne „vilko bilietą“, tai bent jau pašaipią, ironišką charakteristiką, kuri per trumpą laiką būtinai pasieks svarbius jums asmenis ir neigiamai paveiks jų požiūrį į jus.

Net jei jūs sugalvotumėte kokią įtikinančią istoriją apie tai, kodėl pas jus namie „ne visai ta muzika, kurią jūs iš tikrųjų mėgstat“, keblių situacijų greičiausiai neišvengsite lankydamiesi kituose namuose. Įsivaizduokit situaciją: svetingas šeimininkas, norėdamas pasipuikuoti savo kolekcija ir šiek tiek tikrindamas jus, klausia – „turiu puikaus džiazo, ką norėtumėt paklausyt?“. Klausimas užduotas jums, pabėgt nuo atsakymo nėra jokių galimybių, o nei vienos „padorios“ pavardės jūs neprisimenat. Pasakyti, kad jūs nemėgstat džiazo negalima, nes jūs ką tik atėjot iš džiazo koncerto. Beviltiškas mokyklinis atsakymas „Liujio Armstrongo“ sukels kompanijoje tokią reakciją, kad jums liks tik sprukt lauk nutaikius pirmą patogesnę progą. Beveik garantuoju, kad tai bus jūsų paskutinis vizitas į tuos namus. Baisu? Taigi.

Tai – tik socialinė gyvenimo sfera, be jos galima ir ištverti. Žymiai sunkiau apsieiti be asmeninio gyvenimo, jo nori visi, ir vyrai ir moterys. Mokslo nustatyta, kad interesų požiūriu moterys sudaro gana vienalytę bendruomenę. Jei pavyko išsiaiškinti kas rūpi vienai, nesunku prisitaikyti ir prie kitų. Vyrai – daug įvairesnė padermė, jie turi visokių hobių ir, kas keisčiausia, paprastai juos labai sureikšmina. Tarp įvairių lėktuvų maketų modeliuotojų, senovinių garvežių kolekcionierių ir šachmatininkų-mėgėjų yra nors ir nykstanti, bet vis dar ženkli vyrų-melomanų grupė. Jei susidūrėte su tokiu vyro tipu, jums neišvengiamai prireiks bent minimalių žinių apie muziką. Kiti vyrų porūšiai – sporto aistruoliai, žvejai, automobilininkai ir pan. – visiškai nesitiki, kad širdies dama bent kiek domėsis jų hobi. Tūlas žvejas ko gero būtų net šokiruotas, jei jo išrinktoji imtų profesionaliai komentuoti kokį papildą jaukui geriau naudoti karšių žūklei ar patarinėti, kaip teisingai reikia rišti mazgą suktukui su dviguba kilpa. Tuo tarpu melomanai yra kažkodėl šventai įsitikinę, kad jų moterys privalo ne tik žavėtis jų mėgstama muzika, bet ir gerai ją išmanyti.

Bendraujant su vyru-melomanu, ypač pradiniame pažinties etape, svarbu nepadaryti kokios esminės klaidos ir neparodyti jo mėgstamo muzikos stiliaus neišmanymo. Dar baisiau būtų, jei netyčiom nepagarbiai atsilieptumėte apie kažkurį iš jo garbinamų muzikinių stabų arba pagirtumėte kokį niekingą pop atlikėją. Net jei jums labai patinka Julio ar Enrique Iglesias, laikykite tai paslaptyje. Jei jūs nesiruošiate skaityti „Inteligentiškos moters gidą po muzikos pasaulį“ ir įgyti minimalių bendravimui su melomanu reikalingų žinių, atsisveikindamas galiu patart pasirinkti paprasčiausią elgesio būdą – rodykit neblėstantį susidomėjimą ir susižavėjimą. Tačiau turiu perspėti, kad tai gelbės neilgai. Po kiek laiko melomanas būtinai ims jus tikrinti. Nemanykite, kad jį bus lengva apgauti ar nukreipti pokalbį jums palankia kryptimi, nes vyrai-melomanai yra įtarūs ir pavydūs maniakai. Tokioje situacijoje galimi du elgesio būdai. Arba jūs pasmerksite save ilgiausiom nuobodžiom paskaitom su begale muzikinių pavyzdžių klausymu, plokštelių viršelių rodymu ir beprasmiu pavardžių bei datų vardijimu ir bandysite visame tame chaose rasti bent kažkokį racionalų grūdą, arba visgi kreipsitės profesionalaus patarimo. Žinodama vieną-kitą esminį faktą ir netrivialų vertinimą, galėsite tiesiog priblokšti savo draugą. Jei pastaba bus įterpta vietoje, labai tikėtina, kad melomanas nedelsiant priskirs jus prie pateptųjų, stebuklingu būdu perpratusių pačius giliausius ir subtiliausius jų mėgiamos muzikos niuansus.

Toks būtų minimalus, gynybinis pasirengimas bendravimui su vyru-melomanu. Galima siekti ir aukštesnės kvalifikacijos, kuri įgalintų jus efektyviems puolamiems veiksmams. Negalvokite, kad tai paprasta. Tarkim, jūs išsiaiškinote, kad subjektas yra kantri muzikos gerbėjas. Apsiauti dailiais kaubojiškais bateliais ir praeit pro šalį niūniuojant „Jambalaya“ pakaks tik tuo atveju, jei visa likusi jūsų parengtis yra nepriekaištinga. Jei kantristas neapaks ir iškart nekris po jūsų kojomis, jūs greičiausiai būsit demaskuota ir šansai sėkmingai įvykdyti antrą puolimą liks nykstamai maži. Žymiai efektyviau veiktų subtilesnė taktika, paremta kelių nesunkiai įsimenamų faktų iš kantri muzikos istorijos žinojimu. Pavyzdžiui, galite pasakyti, kad iš visų Johnny Casho albumų jums labiausiai patinka įrašai iš Folsomo ir San Quentino kalėjimų. Net kaubojiškų batų neprireiks.

Norėčiau jus patikinti, kad bent jau minimalaus būtino muzikos žinių kiekio naudojimui visiškai nereikės klausytis pačios muzikos. Aukštesnės kvalifikacijos įgijimui visgi gali tekti perklausyti kelias plokšteles.

CC by-nc-nd 2005 Dovydas Bluvšteinas