„Įkalinta pragare“

Duodu nukirsti tą, kur nepatogu sakyt, bet pastaruoju metu tikrai neatsimenu tokio „siaubiako“”, kuriame žiūrovai juoktųsi arba plotų. Samai Raimi, prieš tave keliu kepurę. Sugebėti sukurti tokius filmus, kuris ne tik gąsdintų, keltų šleikštulį, bet kartu ir prajuokintų bei sukeltų kitokias teigiamas emocijas, reikia turėti talento. Taigi, ponios ir ponai, prieš Jūsų akis – „Įkalinta pragare“ (“Drag Me to Hell”).

Apie dvasias filmą šalies kino teatruose turėjome ne taip ir seniai. Vos prieš keletą mėnesių galėjome žiūrėti „Egzorcisto“ prieskoniai pagardintą, tačiau nepaskanėjusį „Prakeiksmą“, kuriame mūsų nervinę sistemą tikrino dibukas, žydų folkloro veikėjas. „Įkalintoje pragare“ S. Raimi į talką pasitelkė savo fantaziją, sugalvodamas savo unikalią dvasią, bet ją pavadindamas graikų mitologinės būtybės vardu Lamija.

Dvasios yra keisti sutvėrimai, negalintys sau ramiai kur nors „dvasenti“. Joms, žinia, būtina ką nors apsėsti. todėl nieko nestebina, kad Lamijos taikiniu tampa jauna banke dirbanti mergina, kurią dėl nepratęsiamos būsto paskolos prakeikia iš pažiūros sukrešusi čigonė. Tolimesnis siužetas yra aiškus – apsėstoji daro viską, kad išsivaduotų nuo prilipusios negandos. Taigi, mūsų mielieji skandinaviško kapitalo bankai, bijokite. Jau greit visus jus persekios ne čigoniško, o lietuviškos krizės lamijos.

Pastaruoju metu buvo įprasta, kad siaubo filmuose vaidina merginos, dar tik pradedančios savo kelią į didįjį ekraną. Tai galima suprasti: garsiai klykti ir gražiai atrodyti didelio talento nereikia. S. Raimi ir čia yra originalus, pagrindiniam vaidmeniui pakviesdamas 29 m. Alison Lohman. Ši aktorė toli gražu nefigūruoja pirmo ryškumo žvaigždžių sąraše. Vargu, ar figūruoja ir antrame, tačiau į jos CV įrašyti tokie filmai kaip „Mano gyvenimo žuvis“ ar „Apgavikai“ parodo, kad Alison turi „kažką tokio“. Tikrai taip! Kiek sunkiau aktorei sekėsi tos scenos, kuriose naudojamos priemonės efektams, tačiau tos, kuriose emocijos perteikiamos aktorystės dėka, buvo tikrai įtikinančios.

Iš antraeilių aktorių paminėtinas tik Justinas Longas, nes tai jau antras filmas su šiuo aktoriumi, šiemet atkeliavęs į mūsų kino teatrus. Pirmasis – „Jis ne tau“.

Specialieji efektai ir garsas paliko dvejopą įspūdį. Kompiuterinė grafika nebuvo pačio aukščiausio lygio. Ypač tai matosi, kai šešėlis kiša rankas pro durų apačią. Tuo tarpu su garsu padirbėta rimtai ir ne retai būtent garsas pasakoja siužetą taip, kad vaizdo visai nereikia.

Dvikova mašinoje – man labiausiai patikusi scena filme.

Scena kapinėse – absurdiškiausia.

Nostros įvertinimas – 7/10. Vos įšėjęs iš kino salės pagalvojau, kad senai bežiūrėjau  tokį nesąmoningą filmą su potvyniais kapinėse, supergalingomis močiūtėmis, potvyniais kapinėse  ir  t.t. Tačiau tas „nesąmoningumas“ greitai išgaravo, kai įvertinau, kad pramogą turėjau neblogą. Be to, nepaisant  kai kurių nemalonių akiai scenų, „neužsigrūzinau“, kaip kad tapo jau įprasta po pastarasiais metais įprastų siaubo filmų (?) apie skerdynes, kurie ne tai kad baisūs, kiek šlykštūs. Trumpai tariant, tai filmas, kuris labiau tinka vyrams, bet yra subalansuotas ir moterims. Rekomenduoju.