Suru.lt: Ką Jūs pasakytumėte tam, kas norėtų dalyvauti holotropinio kvėpavimo sesijoje, bet nėra tikras (-a) dėl savo reakcijos į šios praktikos poveikį?
Gleb Smirnov: Holotropinio kvėpavimo sesija – tai kaip mažas gyvenimas. Joje būna ir juoko, ir ašarų, ir liūdesio, ir džiaugsmo. Holotropinis kvėpavimas – tai sąmonės praplėtimo technika tiems, kas ieško gyvenimo pilnatvės, kas nori ištrūkti iš lenktynių tarp svetimų vertybių ir šablonų, kas yra pasiruošęs kvėpuoti pilna krūtine, nesuspausta bedvasiais stereotipais.
Dalyviai renkasi sesijos partnerį. Šį kartą užrištomis akimis. Kol vienas kvėpuos, kitas jį prižiūrės.
Svarbiausia tai, kad mes siekiame laisvės nuo vidinių pančių ir holotropinė sesija mums padeda šiame siekime. O mano, kaip vedančiojo, patirtis garantuoja dalyviams, kad nieko blogo su jais neatsitiks.
Visi bandymai apibrėžti holotropinio kvėpavimo tikslą, kaip ir bandymai įvardinti gyvenimo prasmę, baigiasi nesėkme. Ką gali duoti holotropinis kvėpavimas? – Bet ką! Tuo labiau Jums labiau vertinga tai, kas bus labiau nepanašu į Jūsų lūkesčius, juk visi lūkesčiai atsiranda iš buvusios patirties; o labiausiai Jums aktualu – nauja, nepatirta.
Holotropinio kvėpavimos sesijos dalyviai suderina energetinius laukus prieš sesijos patirčių piešimą.
Be viso kito holotropinis kvėpavimas – tai instrumentas muzikanto rankose. Klausimas „Ką gali duoti holotropinis kvėpavimas?“ panašus į klausimą „Ką aš išgirsiu iš pianino?“… – Nieko, jei neturiu klausos.
Holotropinio kvėpavimo metu mes prisiartiname prie mūsų užmirštos buvimo Kūrėju būsenos:
- Baimė, kad mes negalime sukurti kažko vertingo savo gyvenime ar pasaulio gyvenime (dėl to, kad mes esame kūrėjai), gimdo mūsų nesugebėjimą sukurti kažką vertingo;
- Tikėjimas, kad dvasinis pasaulis veikia pagal dėsnius, tik sustiprina pasaulio veikimą pagal dėsnius, retai kada gimdo naujus dėsnius, dažniau iškraipo ir sutvirtina šiuos dvasinius įsitikinimus;
- Tikėjimas, kad žmogus – tampantis Kūrėjas, kad, būdamas nelaisvu nuo psichinio netobulumo, jis atranda savo laisvę dvasiniame užsispyrime, tikėjimas tuo, kad pasaulio ir mūsų gyvenimo esmė –Meilė, kurti mūsų gyvenime ir pasaulyje tai, ko mums ir pasauliui labiausiai reikia: Kurti Meilę, Laisvę, Laimę, Išsigelbėjimą sieloms, Šventumą, Kūrybingumą.
O jei paaiškinti logiškai – tai šios praktikos tikslas yra: gilus, nepavojingas savo pasąmonės pažinimas. Žodžiai neišreiškia minties. Mintys nesusidėlioja į Prasmes. Prasmės sudūžta į jausmus. Tai kas paviršiuje – tik maža aisbergo dalis. Daug įgūdžių, kurie padėtų iššifruoti „pasąmonės“ kalbą mokymasis. Beveik visi klausimai, kuriuos mes užduodame ar užsispyrę slepiame nuo savęs – turi tikslų ir subtilų sprendimą. Šis sprendimas visada kažkur šalia, bet tuo pačiu kažkuo primena žuvelę, kuri paskutiniu momentu nutrūko nuo kabliuko. Užkirsti – ne taip sunku, kaip tai atrodo. Iškelti į paviršių neaiškų nerimą, nesuprastas baimes, nepagrįstą nepasitikėjimą savimi. Galima suprasti – kas tai; galima suvokti – kokius juos turime savyje; galima išmokti juos valdyti, net ir visai atsikratyti.
idomu