Jei užsimanėte aplankyti kokį nors įdomesnį muzikos ar sporto renginį Rusijos sostinėje, o pažįstami maskviečiai sako, kad gali būti problemų su bilietais, tikėkite jais. Net jei atrodo, jog geriau išmanote renginio specifiką, ir jūsų prognozėmis anšlago neturėtų būti jokiais būdais. Pavyzdys? Ledo ritulio batalijos 1-ojo kanalo varžybose.
Kultinis turnyras (anksčiau vadinosi laikraščio „Известия“ vardu), kultinis talismanas, geriausios Europos komandos, kad ir ne pačių pačiausių sudėčių, – praleisti tokį actioną viešint Maskvoje būtų nuodėmė. Juolab įvertinti megamodernią „Megasport“ areną galimybė pasitaiko ne kiekvieną dieną. Būtent faktas, jog varžybos priešpaskutinį gruodžio savaitgalį vyko 14 tūkst. žmonių talpinančioje arenoje ir pakišo koją: tokio kiekio žiūrovų nesitikėjome.
„Kokius čia bilietus pasirinkus“, – svarstėme penktadienį pakeliui į ledo rūmus, taikydamiesi į sekmadienio rungtynių porą Rusija – Čekija bei Suomija – Švedija. Apmaudui ir nuostabai prie kasų mus pasitiko spekuliantai. „Visi bilietai išparduoti, – džiugiai pranešė. – Bet mes galime pagelbėti. 2000 rublių (apie 160 litų) ir šitie – jūsų“. „Šitų“ nominalas buvo 500 rublių. Tai buvo pigiausi bilietai sėdėti kažkur palubėse už vartų. Buvo ir kitų variantų, bet kainos… geriau jų net neminėti. Grįždami prie metro, netikėtai akis į akį susidūrėme su Lietuvos ledo ritulio federacijos (LLRF) prezidentu Rolandu Bučiu. Tai bent sutapimas – sutikti lietuvį Maskvoje vidury baltos dienos! „Turiu pakvietimą į oficialių asmenų ložę, o kelionę apmokėjo federacija“, – pasigyrė valdininkas.
Kaip ten bebūtų, atsisveikinome su perspektyva pamatyti galingą Rusijos rinktinę jos pačios namuose. Bet ne ledo ritulį. Viltis išvysti bent vieną mačą buvo pagrįsta faktu, jog abiem dienos mačams galiojo tie patys bilietai. O tikimybė, kad pasibaigus rusų dvikovai su čekais daugelis žiūrovų tiesiog važiuos namo, buvo nemaža.
Spėjimas pasitvirtino. Pasižiūrėti suomių ir švedų mūšio liko gal tik trečdalis ledo ritulio mėgėjų. Bilietus, tikriausiai, galima buvo gauti net veltui, bet nepavyko tiksliai nutaikyti momento, kai pagrindinis apsiribojusių vienu maču srautas traukė metro link. Teko pirkti prie įėjimo, iš kažkokio dėdės, kuris, įžūliai pradėjęs nuo nominalių 2300 rublių, galiausiai išgirdo elementarius argumentus ir perleido du tokius popiergalius po 300 rublių už kiekvieną. „Draugai išėjo, o aš primečiau, kad galima iš to šiek tiek pinigo prasimanyti“, – įvykus sandoriui prisipažino dėdė.
Beje, atsarginis planas – įkišti porą šimtų rublių kontrolieriui, kad įleistų į pustuštes tribūnas – būtų neišdegęs. Nes bilietus tikrino kupiūrų nepripažįstantys automatai.
„Megasport“ (maždaug 15 min. pėsčiomis nuo metro „Dinamo“) – arena iš tiesų didelė, šilta, paprasta, jauki. Nieko per daug „mega“, bet viskas ko reikia – vietoje: rūbinės, tualetai, kavinės, žaidimai vaikams, suvenyrai. Tuo keisčiau, kad statinys faktiškai nenaudojamas pagal paskirtį, nes nė viena Kontinentinės ledo ritulio lygos (KHL) komanda, kurių Maskvoje bei Maskvos srityje net šešios, joje nerungtyniauja. Kažkokie nesutarimai su valdžia.
Likę ledo rūmuose maždaug 3-4 tūkstančiai žiūrovų gana aktyviai palaikė švedus. Mat tik jų pergalė per pagrindinį laiką būtų leidusi rusams laimėti turnyrą. Nes patys jie Suomijos rinktinei pralaimėjo šeštadienį 2:3. Skandinavų pusiasalio derbis žiūrėjosi linksmai. Žavėjo Linuso Omarko piruetai, Mattiaso Weinhandlio sugebėjimas atsidurti reikiamoje vietoje reikamu metu, Ville Peltoneno darbštumas ir naudingumas. Pastarasis galiausiai pelnė du įvarčius bei atliko vieną rezultatyvų perdavimą, padėdamas suomiams atsilaikyti per 60 min. – 3:3. O per baudinių seriją Jarkko Imonenas dusyk nuginklavo Stefaną Livą ir suomiai triumfavo ne tik principingame mače, bet ir visame turnyre, nušluostydami nosis net šeimininkams.
