His name is Danny Trejo!

Ką anksčiau pamanydavo dažnas kino mėgėjas, išvydęs ekrane šį gražuolį? Kankinosi: „O, brač, čia gi tas.. tas…nu kaip jį! Kur bjauriausius ir bukiausius galvažudžius ir žarnaleidžius vaidina bojavikuose!” Pavardę prisiminti sugebėdavo tik prisiekę gerbėjai. O dabar – dauguma. Nes Danny Trejo pagaliau gavo, ko nusipelnė, – pagrindinį vaidmenį Roberto Rodriguezo mėsmalėje pavadinimu Machete. Dar ir oponentą gavo solidų – garbų veteraną Steveną Seagalą, kuriam blogiečio vaidmuo neįprastas tiek pat, kiek D.Trejo – pasaulio didvyrio.

Nors stop. Ne pasaulio. Viso labo – nelegalų iš Meksikos saujelės. Tiesą sakant, nesupratau, kam R.Rodriguezas įvėlė savo herojų į tokį „painų“ siužetą. Filmo uvertiūra nuostabi – blogietis Torresas (S.Seagalas) išžudo Machete šeimą, ir tai yra šaunus (klasikinis) pretekstas pastarajam gaudyti, šaudyti, pjaustyti, kitais žmonijai žinomais būdais naikinti priešus bei guldyti šalia savęs vieną gražuolę po kitos. Politinė siužeto linija, matyt, buvo sugalvota tik tam, kad ekrane galėtų pasirodyti toks ryklys, kaip Robertas de Niro, nes iš principo ji nėra labai reikalinga. Juk svarbiausia šiame filme yra actionas. Firminė R.Rodriguezo mėsa su visais gardžiais atributais – kertamomis galvomis, trikštančio kraujo cisternomis, šypseną keliančiu žiaurumu, buku humoru (su dažnom ispaniškom idiomom) ir begėdiškai seksualiomis moterimis. Net paprastos seselės ligoninėje yra verčiančios iš koto (ar kotą statančios?) ir pasirengusios bet kurią akimirką nusimesti nereikalingus drabužius. Viskas gerai filme (o Jessica Alba tiesiog dieviška), bet kažko trūksta (rafinuotumo, natūralesnės vaidybos), ir kažkoks plastmasės prieskonis burnoje vis dėlto lieka. Iki Desperado lygmens truputį netraukia, nors D.Trejo, būdamas 66-erių does, kaip sakoma, his best. Panašaus kino mėgėjams prachekinti Machete primygtinai rekomenduojama, keli momentai yra tiesiog žudantys. Ir nepamirškite, kad žmogaus žarnų ilgis maždaug dešimt kartų viršija jo ūgį.