I have a confession to make. Iki debiutinio Discreet Desires šį rugsėjį išleisto Werkdiscs / Ninja Tune nelabai buvau susidūręs su šia dama. Kaltas.
Raumenį HH gludino Hamburgo diskotekose. Kaip pavyko – nesunkiai galite įsitikinti ir patys.
Pažinties pradžiai labai tinka Katilinė.
Kaip rašoma pranešime spaudai, 10 albumo kūrinių – tai Helenos gilių įsitikinimų apie muziką kaip vienijančią jėgą įtvirtinimas bei jos polinkio į muzikines subkultūras nuo punk iki nu wave, industrial, krautrock ir avant garde electro išraiška.
Kiekvienas turbūt albume išgirs skirtingų įtakų užuomazgas ar iliuzijas, oalbumą ir gabalų pavadinimus apjungia dvi ryškiausios temos – seksas ir mirtis. Todėl ir albumas – pakankamai tamsus, paslaptingas, lėtai verdantis savo sultyse. Įžanginis Tripartite Pact – gerai atlieka jauko funkciją ir sudomina klausyti toliau.
O Spur savo ruožtu sėkmingai vynioja pradėtą temą, įjungdamas kitą pavarą.
L’Homme Mort – vienas puikesnių albumo momentų. Dar man labai patinka į du atskirus kūrinius išskirti Sworn to Secrecy Part I ir Part II. Jeigu būtų kiek daugiau noir-something, beveik galėtų bendradarbiauti su Italians Do It Better. Tiea, ir taip neblogai. Gal tik Tryst – jau kiek skystesnis momentas, iš kurio norėtųsi daugiau prakaito, tamsos ir intensyvumo.
Bendrai vertinant albumas – tolygus ir stiprus vertinant per debiuto prizmę, taigi kiek atlaidžiau. Be to, kaip sako pati Helena, tobulumas – nuobodu. Tai iš tikrųjų neegzistuoja… tik mirtyje. Mirtis yra tobula.
Visi mes širdyje šiek tiek gotai. Helena, linkėjimai.
