Man labiau kontraversiškos asmenybės muzikos pasaulyje nėra. Elektronikos marozas, subtilumo žvėris, ambient metalistas, VIVA žvaigždė, ar tiesiog ponas Knarz. Thomas P. Heckmann galima vadinti kaip nori, bet jis turi žavesio viskam. The Lost Tapes Vol.3 rastos gūdžią žiemą pas Carpe Sonum Records.
Thomas turi daugybę veidų. Seniau skirtingus skambesius šlifuodavo po skirtingais pseudonimais, tokiais kaip Age, Welt In Scherben, Electro Nation ar tiesiog Thomas P. Heckmann. Turbūt paseno, pavargo, nusprendė nebesislapstyti ir vien leisti muziką po savuoju vardu, nepaisydamas skirtingų kuriamų muzikos stilių.
Praeitais metais turbūt jam buvo taškynės menopauzė, todėl jo albumas Dark Matters pas Nachtstrom Schallplaten buvo brutalios, idiotiškos dešros kompiliacija, kurią net gėda per ausines klausyti. Šiais metais išleidžiamas The Lost Tapes Vol. 3, vienas iš pamestų įrašų ciklo, kuris, mano nuomone, yra geriausias Thomo tęstinis produktas ever never. Tai ambient, minimal, experimental, acid, techno mišinio albumas, cikliškai dienos šviesą regintis trečią kartą nuo 2008 metų.
Prisipažinsiu, jog kai kuriais jo brutalumais žaviuosi. Electro klestėjimo laikais vienas mėgstamiausiu kūrinių buvo Violent Stains, krurio snare tiesiog varo iš proto, o albumą Tanzmuzik neretai pasiimu keliaudamas į festivalius. Todėl pirmą kartą pasirodžius jo The Lost Tapes, supratau, jog tai kažkas naujo. Tai nebuvo Age, jo ambient veidas, tai nebuvo ramių kūrinių kompiliacija iš Welt In Scherben pusės, tai buvo naujas Thomo stilius, žvelgiantis į techno muziką iš lėto, per analoginę ambient prizmę.
Kadangi albumai turi tęstinį, tomais einantį pavadinimą, norisi juos vertinti drauge. Didžiausią įspūdį iš visų šios sagos kūrinių (neskirstant į pirmą, antrą ar trečią dalis), man padarę Dans Les Nuages, kurio užkulisiuose stovėjo Kraftwerk. Šis ilgas, svaigus kūrinys buvo įrodymas, jog Thomas ne tik tamsios muzikos fanatas, bet dar ir nusvaiges romantikas.
The Lost Tapes Vol. 3 yra fantastiškas albumas. Jo tematika – kosmosas. Tai gali būti ir bet kas kita, tiesiog kažkas neįtikėtinai plataus ir didelio. Tai lyg Jean Michel Jarre tėviški prisilietimai. Kūrinių intonacijos – lyg amžinatilsį Pete Namlook viražai (beje, pirmieji du The Lost Tapes ir buvo išleisti Fax +49-69/450464). Albume yra pora kūrinių su tiesiniu ritmu, kurie nuleidžia albumą ant žemės, kitaip jis pataptu per daug eksperimentiniu ir sudėtingesnės muzikos prisibijantiems, būtų pavadintas kaip nu kažkoks gliūkas. Viltinga pradžia, teisingai nuteikianti valandos kelionei, puikiai atidaro prarastų įrašų trečiąją dalį, kuriame tamsa persipina su energija, spalvos su kvapais bei nerimas su ramybe. Grožio nestokojantys The Path Of Most Resistance, Ode To A Friend, Berlin To Dawn tinkamai pažadina albumo nusvaigusį dreifavimą iki romantiškos dancy acid fazės, tačiau neišblaškantys iš pagrindinės temos. Visą albumą sudedantys kuriniai ilgi lyg karališkos paklodės, tačiau neprailgstantys. Klausant tokios muzikos labai gera žiūrėti ar mąstyti apie ka nors labai didelio.
Do not get lost.
