„Haris Poteris ir Netikras Princas“

Taip jau susidėliojo aplinkybės, kad vienos valandos skirtumu kino platintojai surengė dvi peržiūras, tad turėjau rinktis tarp „Ledynmečio 3“ (“Ice Age: Dawn of the Dinosaurs“) ir naujausios istorijos apie Harį Poterį dalies „Haris Poteris ir Negrynakraujis Princas“ (“Harry Potter and the Half-Blood Prince“). Atsiduoti pasauliniam Hogvartso burtininkų mokyklos kultui apsisprendžiau per mažiau nei 3 sekundes.

Iš karto prisipažįstu, kad knygos dar neskaičiau. Visada laikausi nusistatymo, kad pirma filmas, o vėliau – knyga. Todėl, jei mano mintys bus keistos, skaičiusiems knygą, iš karto atsiprašau. Dėl tos pačios priežasties, kad nesugadinti malonumo neskaičiusiems, siužeto linijas paliesti stengsiuosi kuo mažiau. Savaime aišku, kad tai – tęsinys anksčiau buvusiųjų filmų ir, žinoma, labai glaudžiai susijęs su ankstesnėmis dalimis.

Iki šiol tamsiausiu ir niūriausiu „poteriados“ filmu buvo laikomas „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“ (“Harry Potter and the Prisoner of Azkaban“). 6-oji pasakojimo dalis, esu tikras, nesunkiai perims šį titulą. Aišku, tuos, kurie žino ir seka istoriją apie jaunąjį burtininką, tai nenustebins. Režisierius Davidas Yatesas užsirekomendavo kurdamas 5-ąją dalį „Haris Poteris ir Fenikso brolija“ (“Harry Potter and the Order of the Phoenix“), todėl jam patikėta užbaigti pasaulinę Hario Poterio psichozę, ekranizuojant visas likusias knygas.

Be garsiausios pasaulyje trijulės neapsieinama iš šiame filme, tačiau jų draugystė numetama į antrąjį planą, pagrindinį dėmesį užkeliant ant Hario pečių. Nieko keista, dvikova su Tamsiuoju Lordu artėja. Tačiau čia užtraukiu rankinį stabdį, nes kuo toliau, tuo labiau neatleidžia mintis, kad Danielis Radclife’as netinka šiai rolei. Kol jis buvo 12-14 metų amžiaus pirmose dalyse, nereikalavusiose didelio talento, viskas buvo neblogai. Tos scenos, kuriose tenka perteikti didžiausius išgyvenimus, mano nuomone, Danieliui sekasi silpniausiai. Norėčiau pamatyti garsųjį, kritikų išgirtą teatro spektalį “Equus“, kuriame aktoriui žiba. Nenustebčiau, jei vėliau paaiškėtų, kad būten teatras, o ne filmavimo aikštelė yra tikrasis D. Radcliffe’o pašaukimas.

Mano meilės apraiškas Emmai Watson jau galėjote matyti. Galiu užtikrinti, matysite ir toliau, nes šią jaunąją britų žvaigždutę myliu vis labiau. Kitaip ir būti negali. Kas nesiseka Danieliui, sekasi Emmai. Paprasta, įtikinama, užburianti. Užtenka tiek, kad keikčiau knygos autorę J.K. Rowling, jog pagrindinis vaidmuo teko berniukui, o ne mergaitei, ir skubiai guglinu Emmos nuotraukas desktopui (atleisk Penelope, tu irgi vis dar mano širdy). Bene paprasčiausias veiklos gausos ir proto demonstravimo atžvilgiu vaidmuo, tačiau yra ir kitokių sferų, kuriose Hermiona Įkyrėlė turi ką parodyti.

Rupertas Grintas išlaiko sau iškeltą kartelę ir visą gautą laiką išnaudoja tinkamai. Šįkart jo herojus kur kas individualesnis, mažiau priklausomas nuo Hario, tačiau tuo mėgaujasi.

Labiausiai nustebino Draką Smirdžių vaidinantis Tomas Feltonas. Tiek filmų kūrėjų dėmesys jo veikėjui, tiek vaidyba ritosi žemyn. Naujausiame filme Tomas vėl sužibo iš naujo. Jo įkūnytam Drakui tenka sunkus uždavinys išduoti jį ilgus metus supusią aplinką. Kova su savimi, pyktis ir keršto troškimas buvo tikrai natūralus.

Naujas bei svarbus veidas ir taip puikiame britiškame aktorių kolektyve – Jimas Broadbentas, vaidinęs eleksyrų ir nuodų mokslų profesorių. Deja, neperpratau jo herojaus vidinio pasaulio. Ar čia aktoriaus, ar scenarijaus problema, atsakymo tikiuosi perskaitęs knygą.

Alanas Rickmanas ir Helena Bonham Carter (viduryje) – dieviški. Kaip visada.Nors ir labai antraeiliai.

Po pertraukos į ekranus grįžta kvidičas, mėgstamiausias burtininkų žaidimas. Nepaisant to, kad buvo minimas knygose, 5-oje dalyje režisieriai nerado laiko ir būtinybės jį rodyti. Šį kartą atsigriebta su kaupu ir pagrindinis dėmesys čia tenka ne Hariui, o Ronui Vyzliui.

Ar aš minėjau meilę? O taip! Šiame filme ji groja vienu pirmųjų smuikų. O kaip kitaip? Nepaisant didėjančios grėsmės, paauglių hormonų audros vis didėja. Iš čia gauname saujas laimingos ir nelaimingos meilės, svajonių, dūsavimų ir ašarų. Laimingesnieji ir pirmųjų bučinių. Su burtų pagalba ar be jų.

Nostros įvertinimas – 9/10. Gal balas ir per aukštas, tačiau šįkart esu šališkas, tačiau eekomenduoti yra labai lengva. Jei galite išvardinti visus 4-is Hogvartso koledžus, laikas keliauti prie artimiausio kino teatro ir statyti palapinę prie įėjimo, kad būtumėte pirmasis laimingasis, įsigijęs bilietą į premjerinį seansą liepos viduryje. Jei nesunkiai išvardintumėte bent 5-is pagrindinius veikėjus, tuomet šis filmas irgi jums, tačiau rekomenduotina kino teatrą aplankyti, kai baigsis pagrindinė kino teatrų apgultis, praėjus porai savaičių nuo premjeros. Ir, galiausiai, jei Haris Poteris sukelia alergiją, pakentėkite iki 2011-ųjų ir tikėkitės, kad rašytojai J.K. Rowling mūzos nepašnibždės jai kokios nors naujos daugiaserijinės istorijos.

Asmeniškai aš dar šįvakar atsiversiu knygą ir lauksiu nuolaidų knygynuose likusiai daliai įsigyti.