Grrrinderrrman

Prieš tris metus Nick Cave pribloškė sumažinęs The Bad Seeds komandą iki kvarteto ir trankiai pistelėjęs durimis. Tada Grinderman savo atliekamą muziką apibūdino foul-mouthed, noisy, hairy, and damn well old enough to know better. Grojo aštriai ir šiurkščiai. Kaip projekto dalyvių barzdos.

Prašau atkreipti dėmesį į žodį „projektas“. Nes anuomet Grinderman taip ir atrodė. Šiandien taip nėra, nes prieš savaitę pasirodė antras grupės albumas Grinderman 2. Prašau atkreipti dėmesį į žodį „grupė“. Grinderman tikrai nusipelno šio apibūdinimo (analogiškai kaip Džeko Vaito „šalutiniai projektai“ The Raconteurs ir Dead Weather). Nusipelno ne vien dėl fakto, kad išleido antrą albumą. O dėl albumo turinio.

Jie vėl deda skersą ant komercijos, marketingo ir šiaip viso pasaulio. Kokia nachuj Šambala? Kokie bliat 300 spartiečių? Pagonims nereikia magic mushrooms.

Klausaisi ir matai, kaip keturi pirdūnai sėdi studijoje ir jammina savo malonumui. Keivas tvirtina, kad banda norėjo do it a more seriuos way this time. Nepaneigsi. Skamba profiškiau ir labiau nušlifuota nei pirmą kartą. Prodiusavo tas pats Nick Launay. Grupės bičiulis.

Ko gero dėl minėto approach’o antra plokštelė gavosi kiek mažiau pašėlusi nei pirmagimis. Čia vėl yra du medliakai (When My Baby Comes ir What i Know). Ir netgi vienas pats tikriausias pop hitas. Pasiklausykite Palaces Of Montezuma.

Bet labiausiai žavi minėtas Cave & co. netašytas šiurkštumas bei sugebėjimas negražius, nerangius, neromantiškus dalykus priversti nušvist naujomis spalvomis. Kaip jums tokia eilutė: Who needs TV? You are my TV! Who needs a record player? You are my record player!

Jėga, ką? The Birthday Party dvasia dar gyva.

Visas albumas – kaip Tarantino filmas. Purvinas, nešvankus, šlykštus. Čia gyvena žudikai ir daug daug smurto, nuogybių, sekso. Kaip geriausiuose Sin City ir No Country For Old Men baruose.

Woo-hoo!