Aštuompenktų gimimo prancūzas Mike Lévy savo projekto Gesaffelstein naglą rožą pasauliui parodė šiemet birželio 17-tą. Būtent tądien startavo vaizdo klipas gabalui Pursuit.
Kas be ko, 12’’ blynai su Gesaffelstein vardu pasirodo dar nuo 2008.
Prancūzaitis taip pat jau spėjo paremiksuoti A lygos atlikėjus (pvz. Depeche Mode, Lana Del Rey, Moby…) ir dar krūvą smulkesnio plauko žvėrelių (kaip Miss Kittin, Boys Noize, Tiga, Erol Alkan, Laurent Garnier, Justice…). Jis netgi Kanye West privertė skambėti visai kietai (na ok, teisybės dėlei reik paminėti, kad abu gabalus iš Yeezus jis koprodiusavo kartu su draugeliu vardu Brodinski ir kitais dviem tėvynainiais iš Daft Punk).
Tačiau esminis lūžis jo karjeroje neabejotinai įvyko po to, kai buvo pristatytas žymaus prancūzų režisierių dueto Fleur & Manu susuktas klipas gabalui Pursuit (kuris jau spėjo nuskinti du apdovanojimus šių metų UK Music Video Awards’uose). Sunku apsispręsti kas čia geriau: monstriškas vaizdas ar monstriškas garsas?
Ilgai netrukus tie patys Fleur & Manu padavė dar vaizdo.
Taip, Gesaffeslstein sugrąžino tą prancūzišką jėgą, kurią seniau prarado pop muziką pradėję groti Daft Punk, pasigalėjimo vertais bedančiais tapę kadaise šitokie žiaurūs buvę Justice arba dabar tik liūdesį sukeliantis kadaise šaunus Vitalic.
Bet labiausiai mane žavi tai, kad Mike Lévy nesidrovi naudoti EBM ar net industrial stiliams būdingus garsus. Šitokio galingo ir kartu sugebančio išjudinti muzikos užtaiso rinkoje seniai nebuvo.
Apmaudu, kad vaikinui neužtenko jėgų pilnam metrui. Vienintelis gabalas čia, plėšrumu prilygstantis aniems aukščiau dviems – Obsession.
Šalia jo (pagal šalčio ir pykčio kiekį) gal dar galėtų stovėti Destinations ir Trans.
Kiti numeriai (tokie kaip Nameless, Piece of Future, Perfection ar titulinis Aleph) lygiai taip pat sekmingai galėtų atsidūrti kitų (kur kas subtilesnių ir apsiseilėjusių) prancūzų (AIR ar Sébastien Tellier) albumuose. O Hellifornia – iš vis siaubas. Matyt, Tupac Shakur ir tas pats Kanye West padarė įtaką… Gaila.
Bet negali pykti. Gotai irgi turi sielas. Štai pvz. savo setą šių metų Audioriver festivalyje jis pradėjo nuo Boards of Canada grynuolio Reach for the Dead.
P.S. Vinilo viršelis dar gražesnis.
Net baisu pasidare beskaitant, atrode kad mano mintys uzrasytos, pries man pagalvojant.
tą patį (berods tu) apie Delta Machine sakei https://www.suru.lt/depeche-mode-delta-machine/comment-page-1/#comment-6321
turim panašų skonį
Hehehe 🙂 Pamirses buvau apie ta visai. Kalti yra DM (gal, po begalybes klausimo), pakeicia/suformuoja kazkoki tais specifini skoni. Taip kaip ir sitam bicui Mike, Depeche vede kelia i muzika; suzinojes tai truputi paaiskejo kodel jis man patinka (nes gan kitoks stilius, nuo to ka klausiau). Galbut pasamone kazka girdi panasaus 🙂 Arba tiesiog paprastas sutapimas.
Įdomu ar kas rastų drąsos jį atvežt į Lietuvą. Sprendžiant iš šio pasakojimo, gyvai viskas pakankamai macnu: http://www.latimes.com/entertainment/music/posts/la-et-ms-live-review-gesaffelstein-pummels-the-fonda-20140523-story.html