Nelabai dažna proga ne savaitgalio sūkury išgirsti Golden Parazyth su kai kuo daugiau, nei kompiuteris, ištiko praėjusį ketvirtadienį. Giedrius, Alina Orlova ir „Monkey Band“ – taip, jei ne „Tamsta“, greičiausiai kokią šeštadienio naktį tarp trijų kokteilių susikaupti atidžiai tokio koncerto perklausai būtų sunku.
Buvo ir gerai, ir blogai. Gerai buvo pats pasirodymas. Nors ir „vakarinis“, dvelkė vasaros festivaliais, grynu oru ir šiluma. Dėl to (ne)kaltas pats Giedrius – atlikėjiškumas jo kraujyje. Rokerio įvaizdžiu taikliai operuojantis elektronikas nesijaudina net dėl to, kad galbūt ne viską daro tobulai, ir tie žiūrovai, kuriems nereikia idealumo, gauna jį visą nuo tridienės barzdos iki nutrintų sportbačių raištelių. Visą artistišką energiją ir nenuspėjamas melodijas, naivius, bet kartais visai prasmingus tekstus. Ir elektroniką „su pliusu“.
Pliusas ketvirtadienį buvo bosas, smuikas ir trimitas. Tokie patys neįpareigojantys, kaip pats Parazitas, muzikantai, jam tiko gerai. Ir Alina Orlova tiko – tiesa, „pilnai“ ji pasirodė tik viename kūrinyje, kituose atliko foninio paspygavimo funkciją, kuri galbūt nebuvo labai reikalinga – skonio reikalas.
Aš stovėjau pirmoje eilėje, nes dar nuo tada, kai „Partyzanai“ atrado Parazitą visai netyčia, jis man patinka be išlygų. Kai kada netgi pritardavau – mintinai moku tik pirmojo albumo dainas, mat antrąjį netyčia padovanojau kolegai perklausiusi tik du kartus. O, kaip minėjau, pataikyti į Giedriaus pasirodymus man ne taip ir paprasta. Taigi tikrai jaučiausi gerai. Kol negavau spyrio iš akunės į šoną, mat padavėja nusprendė alaus bokalus ištroškusiems staliukų gyventojams pranešti pro sceną. Tai man labai nepatiko. Kaip ir tai, kad staliuko negavusiems prie baro reikėjo apsitarnauti patiems – dažnai nesėkmingai. Suprantu, kad klubas buvo pilnutėlis (ir tai žavinga, nes ketvirtadienis!), bet šiokio tokio įsijautimo į lankytojus norėtųsi.
Penktadienį „Tamstoj“ koncertuoja „Empti“. Labai noriu. Bet bijau, o jei bokalas į galvą?
