„Gangster Squad“ - žvaigždžių prisikviečiau, o apie scenarijų pamiršau

Gangster Squad buvo viena tų sausio premjerų, kurių laukiau nekantriai. Dievinu aš istorijas apie penkiasdešimtųjų Ameriką, traileris atrodė labai promising, o pagrindinius personažus įkūnijo mano mėgstamos žvaigždės. Visgi panašu, kad jaunojo Rubeno Fleischerio laukia dar ilgas ir sudėtingas režisūrinis kelias, kol išmoks žiūrovą nustebinti ne tik casto sudėtimi.

Istorija pasakoja apie legendinį (aišku, kaip visada, – toks legendinis, kad iki filmo nė žodžio nebuvau apie jį girdėjusi, bet turbūt mano problema) Los Andžele veikusį mafijozą Mickey Coheną (akt. Sean Penn). Nors ir pradžioje filmo pamatai „paremta tikrais faktais“, tikrumo tik tiek, kad pagrindinis filmo blogiukas realiai egzistavusi persona. Na, gal kas nors ir pabambėtų, bet man anoks čia minusas, interpretacijos net įdomiau.

Visa istorija klostosi labai tradiciškai ir pagal kuo įprasčiausius Holivudo kanonus, – pradžioje pamatai, kaip Mickey Cohenas žiauriai nužudo Čikagos mafijos siųstą derybininką. Right here I am a God, swear to me ir tas vargšelis išnyksta it dūmas didingo Hollywoodland ženklo fone. Aha, jau bijau, padėkit kas nors. Tuoj pat lengviau atsipūti, kai kadre pasirodo doro veido riteris seržantas Johnas O‘Mara (akt. Josh Brolin). Jis herojiškai pašaudo mafijos kontroliuojamoje miesto zonoje, už ką tuoj pat gauna į skūrą nuo savo korumpuoto šefo. Ir žinoma, kad būtent tada jį aplanko pranašiškas enough is enough jausmelis, tad nutaria imtis veiksmų ir daugiau su neteisybe nebesitaikstyti.

Žodžiu, taip paprastai, aiškiai filme sukuriama blogio ir gėrio priešprieša bei užsukamas visas reikalas per kokias 7 minutes. Toliau spoilinti ir pasakoti nėra reikalo, nes viskas teka įprasta tėkme, – sėkmė atsigręžia tai į blogiečius, tai į geriečius.

Labiausiai nuliūdino gal net ne pati holivudinė ir labai nuspėjama filmo tėkmė (čia tau ne nepriklausomas kinas, pats žinai, į ką perki bilietą), kiek neišvystyti veikėjų charakteriai. Jei seržantas O‘Mara, nuolat prašnekdamas tokiom labai šabloniškom ir cheesy frazėm dar, gali sakyt, pateisina savo teisuolio, absurdiškai drąsaus herojaus įvaizdį, tai Ryano Goslingo personažo intriga visai neišnaudota. Pradžioje buvęs visišku plevėsa, kuriam ant visko nusispjaut, seržantas Jerry Wootersas pernelyg staiga ir net juokingai greitai pasikeičia kardinaliai ir stoja petys petin į kovą geriečių pusėje. Nu vyrai, pasispardykit nors kiek už savo principus. Kaip bebūtų, mano giliu įsitikinimu, visgi čia net ne vaidybos, o veikiau scenarijaus trūkumas.

Vienintelis scenarijuje puikiai išvystytas personažas yra pagrindinė filmo ašis – Mickey Cohenas, kurį Seanas Pennas suvaidino nepriekaištingai. Turbūt aš su kiekvienu filmu vis iš naujo žaviuosi, kaip stipriai šitas bičas moka persikūnyti, pakeisti veido išraiškas, kalbėseną, judesius. Aišku, pažymėtina, kad ir savotiškas grimas pridėjo dar didesnį įspūdį ir jo personažui suteikė daugiau įtaigumo. Tad kaip visada, – Seanui Pennui keliauja 100 balų iš 10 galimų.

Kalbant apie kitus aktorius, tai kaip jau minėjau, nepasakyčiau, kad kažkurį iš jų norėtųsi kritikuoti. Tiek Ryanas Goslingas, tiek Nickas Nolte, tiek Emma Stone tvarkingai ir, kaip jiems ir įprasta, gerai atliko savo darbus, tik mano akimis, bėda ta, kad scenarijus buvo absoliučiai neišnaudojantis jų pajėgumo. Verta pridurti, kad mini staigmena tapo Giovanni Ribisi, bet ne dėl to, kad aš jį būčiau nurašius ar nemėgčiau, anaiptol. Tiesiog šįkart buvo smagu jį matyti kiek kitokiame vaidmenyje, kur jis vienas kietuolių, o ne pakampes ramstantis nevykėlis.

Summa summarum, nekyla ranka parašyti, kad filmas visiškai prastas. Nėra jis toks, tiesiog tikrai stipriai stipriai silpniau nei galėtų būti ir ko iš jo tikėtasi. Nėra jis antrasis Goodfellas ir net nelabai Public Enemies lygį siekia, – veikiau tiesiog tvarkingai susuktas holivudinis veiksmo filmas, eilinis vidutiniokas toks.

Ir pagaliau pasitvirtina mano kažkada karingai ginta nuomonė, kad ir Holivude svarbu režisierius ir vien talentingų aktorių neužtenka. Jei nėra kam juos tinkama linkme pakreipti, scenarijus lėkštas, nieko stebuklingo ir neišeis. Todėl pirmojo Rubeno Fleischerio bandymo pereiti nuo komedijos žanro prie kažko rimčiau sėkmingu nepavadinčiau.

Kaip lengva pramoga vaizdas akiai visai malonus ir dėl rodomo laikmečio, ir dėl estetiškų kovos scenų, tačiau tikėtis kažko ypatingo ar nepamirštamo, – tikrai neverta.