Gal kam spynų?

Šiandien mes apie keistą tendenciją, gerai? 

Aną vakarą žygiuodama per Baltąjį tiltą vidur sostinės užmačiau beveik socialinę reklamą. Iš tiesų tai buvo ant tilto atbrailos kabanti nedidukė metalinė lentelė, kviečianti nešokti į Nerį, nesikankinti, o tiesiog paskambinti pagalbos telefonu. 

Kaip tikslu, pagalvojau. Juk jei jau sugalvojai pasidaryti sau galą, tai viena iš išeičių tikrai gali būti aukštai virš upės kabantis tiltas. Pliumpt ir nebėr. 

Tiesa, paskiau prisiminiau visus Vilniaus tiltus. 

Žaliasis – taip pat patogus psichopatams, Mindaugo – tinkamas reklamų ir įvaizdinių šalies klipų filmavimui…Užupio? Oh taip, tie ne ką mažiau keistuolius traukia. Tik tie keistuoliai kiek kitokio pobūdžio problemų turi. Jie – ĮSIMYLĖJĘ. 

Žengte marš prie altoriaus, o paskui pirmu taikinu ant tilto. Tai pavalgiusias nuotakas nešiot, tai spynomis žvangint…

Ir ne tik Lietuvoje taip. Tuo galit įsitikinti pažvelgę į šios dienos laimikį – spynuotų pasaulio tiltų fotografijas. Radau keletą, o šalia jų dar ir šmotą istorijos. 

 Pasirodo, spynomis iš meilės apkarstyti tiltus madinga tapo prieš 30 metų (šiemet yr jubiliejus!!!). Tuomet Pietų Vengrijoje amžiną meilę prisiekusi porelė rakčiuką virš upės pasuko tam, kad įrodytų, kokia tvirta vis dėlto ta meilė yr. Nuo to laiko spynomis žvanginti ėmė visas pasaulis… 

Okej, akis paganiau, seilėmis pasitaškiau, tekėti dar labiau užsimaniau. Tačiau lemiamą akimirką, tik šast, mano blaivus protas pabudo ir aš savęs paklausiau: o ką daryt, jei amžinoji meilė pasirodė ne tokia amžina? Tik pabandykit įsivaizduoti kaip einu pas įgrisusį sutuoktinį ir sakau: mes dar neišsprendėm vieno reikaliuko, branguti. Norėčiau nukabinti tą sušiktą meilės spyną nuo to tilto miesto centre… 

O ką tada darai?

Jei galvojat, kad sutrypiau visą romantiką, parašykit!