Šį savaitgalį baigėsi 24-oji Gaida. Sužinoti, kas tai per festivalis ir apie ką buvo pirmieji jo koncertai galite mano ankstesnėje rašliavoje, o dabar praleidžiu ilgas įžangas, susikaupiu ir mintimis grįžtu į penktadienį.
Lapkričio 7: Speak Percussion
Perkusininkai Gaidos festivaliuose nepaliauja stebinti. Jei atrodo, kad jau matei įmantrių dalykų, niekada negali būti užtikrintas, kad nepamatysi dar įmantresnių. Vienu iš tokių ir bus Speak Percussion pasirodymas. Bet dabar dar tik 18:52, einu link ŠMC nieko nesitikėdamas, paslapčia pasiruošęs išeiti anksčiau laiko, kad iki Robert Henke pasirodymo dar spėčiau kur nors padoriai užkąsti. Cha. Australai sumuš šiuos mano planus stipriau, nei savo būgnus, netgi stipriau nei trys pikti urlaganai reiverį gūdžiais 1995-aisiais.
Programoje penki kūriniai, trys pirmieji – australų. Ansamblis pradeda nuo Thomas Meadowcroft Cradles. Nors kūrinyje neišgirsi nė vienos padorios melodijos, nors iš pirmo žvilgsnio viskas padrika, nors perkusininkai barškina pigius plastmasinius barškučius ir tampo juostinio magnetofono juostas ir nors perkusinius instrumentus papildo visiškai neperkusinis sintezatorius, apie šį kūrinį negaliu pasakyti nieko blogo. Atrodo tiek daug faktorių, kurie kūrinius padaro eksperimentika vardan eksperimentikos, bet Cradles išvengia šios bėdos, sukuria jaukų, šiltą, gal net lounge‘inį vaibą ir nuginkluoja pačius skeptiškiausius kritikus. Ech, tie australai!
Toliau – Anthony Patheras Hypnagogics skirta lėkštelėms, mikrotonams ir magnetofono juostoms. Čia galima žavėtis perkusininko rankų miklumu ir įvaldyta ritmika, tačiau pritrūksta jausmo, harmonijos ir nuotaikos, tad daugiau nesiplėsiu. Paskutinis iš australų – Matthew Shlomowitz ir jo kūrinys Popular Contexts Volume 6. Tai nuostabi gyvo, intensyvaus džiazo dekonstrukcija. Vieną akimirką – visiškas mušamųjų chaosas, papildytas sukarpytais saksofono semplais, o kitą akimirką – jau daili, ritminga kompozicija, girdima, rodos, ne pirmą kartą. Ausiai pažįstami klasikiniai būgnų ritmai už kelių sekundžių subyra į gabalėlius, o padriki metalofono tonai po minutės susijungs į kelias sekundes gyvuosiančią melodiją. Matthew profesionaliai žaidžia tvarkos ir chaoso priešybėmis, o ansamblis kūrinį atlieka tiesiog elegantiškai, be jokios erdvės priekaištams.
Iš Steve Reich kūrinio stebuklų nesitikiu. Šį kompozitorių kažkiek žinau – esu girdėjęs nemažai jo kūrinių ir ausinėse, ir gyvai, vienoje Gaidoje kartu su sale netgi atlikome jo Clapping Music. Taigi, tikiuosi kažko Reichiško, intensyvių ritmų apie grojikų meistriškumą. Ir še tau, boba, devintinės – australai kilsteli keletą ant horizontalaus strypo pakabintų mikrofonų, o tada paleidžia juos švytuoti. Prasilenkdami vienas su kitu jie skleidžia ūžesius, besisupdami sukuria visiškai netikėtas ritmikas. Perkusininkai pasitraukia, mikrofonai supasi, ritmai kinta, o aš sėdžiu išsižiojęs ir klausausi įdomiausio Reicho kūrinio (subjektyvu, aišku).
Koncertą vainikuoja Simon Løffler b. Kūrinys atliekamas tokiais instrumentais kaip elektros kabelis ar fluorescentinės lempos. Šios skleidžia dūzgesį – jei atlikėjas priliečia lempą ranka, elektros srovės skleidžiamas dūzgesys pakinta, because fizika. O jei atlikėjas naudoja kitą atlikėją kaip laidininką ir laikydamas lempą priliečia kolegą – dūzgesys pakinta dar labiau. Va taip Speak Percussion ir konstruoja b ritmus. Kartais šie subyra, kartais susitvarko, bet nuo pirmos iki paskutinės sekundės išlieka velniškai įspūdingi. Oho.
Po tokio koncerto jau gali ramiai eiti miegoti, bet laukia dar vienas.
Lapkričio 7: V. Jurgutis, DIISC Orchestra ir Robert Henke
Robert Henke yra rimtas vyrukas – Monolake narys, garso kūrimo programų inžinierius, garso dizaino dėstytojas Berlyne ir rimtas menininkas. Nenuostabu, kad prie ŠMC durų sutinku visą Vilniaus vakarėlių grietinėlę ir dar daugiau. Pigi frazė, bet čia atėjo visi. Nespėju sveikintis ir pamažu braunuosi link salės, kurioje pasirodymą pradeda V. Jurgutis.
Jo pasirodymui tiktų tas mano mėgstamas žodis – tvarkingas. Daugybė traškesių ir krebždesių lipdo vieną sluoksnį po kito – programėlė sako, jog čia viskas paremta pulsacinių samplaikų svyravimu ir kitais sudėtingais žodžiais, bet aš pasakyčiau: „malonus ausiai akademinis noiziukas“.
Netrukus Jurgutį keičia DIISC Orchestra. Esu girdėjęs juos Garso Galerijoj ir pasirodymas man patiko, tad kažko įdomaus laukiu ir šįkart. Tačiau štai ir išaušo metas pirmajam vakaro nusivylimui. Pasirodymas būtų buvęs neblogas, jei būtų trukęs pusvalandį. Tačiau jis netruko pusvalandžio. Mano spėjimu – gera valanda, bet toks jausmas, kad dar ilgiau. Tai, kas prasidėjo kaip nepretenzinga eksperimentika ilgainiui tampa monotoniška kankyne, kurios metu mėtai svorį nuo vienos kojos ant kitos ir galvoji, kada tai baigsis. Fone – keturi nuotraukų srautai: nuo delfi straipsnių printscreenų iki asmeninių kelionių nuotraukų.
Po šio pasirodymo jaučiuosi kažko nesupratęs – kokia jo esmė, prasmė, kodėl būtent tokie vaizdai, koks ryšys tarp vaizdų ir garso. Kodėl tas, kodėl anas? Į klausimus neatsako nei apmąstymai, nei programėlė, tad taip ir nežinau, ar pasirodymas ne koks, ar aš nepribrendęs. Turbūt mažai nustebsite sužinoję, kad vis tik linkstu prie pirmojo varianto. Panašiausia, kad DIISC Orchestra tiesiog pernelyg užsižaidė, pamiršę kad groja ne sau, o publikai.
Galiausiai, po pertraukėlės, prasideda visus čia surinkusio Robert Henke pasirodymas. Itin galingas lazeris ant sienos projektuoja įvairias geometrines figūras, reaguojančias ir kintančias pagal puikiausią minimalistinį, vėlgi panaudosiu savo sukurtą terminą, akademinį techno. Lumiere – tai matematika. Sinusai, kosinusai, parabolės, hiperbolės, net muzika čia – matematika. Viskas griežtai sustyguota, sutvarkyta, apskaičiuota, jokio nereikalingo garselio, jokios gyvybės, tik šalta, boso linijomis plaučius virpinanti elektronika ir dar šaltesnis lazerio spindulys. Kiekvienas kūrinys turi tam tikrą vizualinę tematiką – Robertas pradeda nuo vertikalių stulpelių, vėliau žaidžia su apskritimais, dar vėliau – su kvadratais, kol viskas baigiasi skaičiais, raidėmis ir širdį glostančiu, lazerio pjaustomu love.
Po tokio koncerto jau gali ramiai eiti miegoti.
Baigiamasis žodis
Ar šių metų Gaida yra geresnė už pernykštę? Velnias žino, šiemet praleidau du įspūdingus renginius – Philip Glass koncertą ir eksperimentinį spektaklį Max Black, tad sunku vertinti objektyviai. Ar šiemet buvo gerai? Tie koncertai, kuriuose lankiausi, tikrai buvo stiprūs, labai stiprūs. Ar laukiu kitų metų festivalio? Tikrai taip. Kas galėtų būti geriau? Neišmanau finansų, bet manau, kad kaip tikrai nemažos valstybinės paramos gavėjas, festivalis galėtų pabandyti padirbėti su kainomis, kurios kasmet kyla. Eiliniam žmogui per vieną mėnesį kultūrai atidėti keletą šimtų litų (paskutiniai bilietai į Philip Glass kainavo po 300, į Henkę – po 100 Lt) yra daugoka, o išgirsti festivalyje tikrai yra ką.
sios aplinkos zmones sneka, jog sis renginys yra 100% finansuojamas LKS. tai tiek.