Kaskart rašant apie kokį nors festivalį, pirmiausiai tenka jį pristatyti. Rašydamas apie GAIDĄ baigiu išsisemti – kartą pristatinėjau jos idėją, kartą priešinau ją ir vasaros festivalius, kartą pasakojau, ką ten gali išgirsti… Nebėra kaip ir nesikartoti. Todėl trumpai: šiemet organizatoriai GAIDĄ pristato kaip aktualios muzikos festivalį, o aš – kaip geriausią lankytą GAIDĄ.
Alva Noto: univrs.
Alva Noto, dar žinomas kaip Carsten Nicolai, Lietuvoje lankėsi jau kelis kartus. Apie paskutiniuosius net nežinojau, o pirmąjį ganėtinai apmaudžiai praleidau – po to keletą metų vis išgirsdavau, kiek praradau. Todėl ieškant, kur prisėsti ŠMC didžiojoje salėje, lūkesčiai buvo sukilę kaip reikiant. Atlikėjui tik pradėjus groti dar spėju nužvelgti salę – ji pilnesnė, nei pilna, žmonės stoviniuoja visose pakampėse. Nepagalvotum, kiek daug yra tokios muzikos gerbėjų, juolab, kad ir bilietas į renginį ne pats pigiausias.
Bet grįžtam prie garso. Pradžia – visiškas standartas. Nežinau, kaip tai vadina kiti, bet aš apibūdinčiau kaip akademinio noise ir techno mišinį. Kai griežtesni ritmai konstruojami iš elektros sukeltų garsų ir triukšmelių: žybsnių, caksėjimų, kleksėjimų, dūzgimo ir kitokių, spėju, analoginių, velniavų. Taip muziką konstruojančių atlikėjų gyvai girdėti teko bent keliolika, todėl pirmosiomis minutėmis pradedu svarstyti, kodėl gi Alva Noto yra taip liaupsinamas.
Užtenka paklausyti dešimtį minučių ir jį vertinti pradedu pats. Carsten Nicolai dirba ypač profesionaliai. Taip, skambesys nėra naujas ar negirdėtas, tačiau viskas vajė kaip kokybiška. Tikslu tikslu, nei per daug, nei per mažai, kiekvienas caktelėjimas ir dūzgesys yra savo vietoje. Po tų dešimties minučių jau linguoju galva, ausimis bandydamas sugerti kiekvieną boso bangelę, o kai prasideda konceptualiausias, vokalu ir daugybe logotipų papuoštas kūrinys apie nūdienos brendų abėcėlę, stogas pats nusineša.
Čia dar verta paminėti iš pirmo žvilgsnio blankoką video projekciją – menkai, bet panašią į elektros srovių schemas, kurias paišydavome fizikos pamokose. Iš antro žvilgsnio ji jau nebe tokia blanki – kiekvienas kūrinys yra susietas su vis kitu ir vis kitaip animuotu schemos elementu, todėl po pusės pasirodymo jau laukiu, kažin, kurią dalį iš arčiau parodys šįkart.
Ir dar tobula trukmė. Valanda – nei per daug, nei per mažai, tiek, kad koncertui pasibaigus vis dar būtum sužavėtas, o ne pradėjęs nuobodžiauti.
Théâtre des Bouffes du Nord. Maurico Kagel: Répertoire.
Teatras šiame festivalyje – lyg ir naujiena? Fotografuoti ir filmuoti draudžiama, tad dalinuosi paveikslėliu iš trupės svetainės. Tai, ką jūs jame matote, aš matau realybėje – išlenda moteriškė iš už sienos, ateina į scenos vidurį, didįjį kamuolį varto, sukioja. Stebisi, kad šis skleidžia garsus. Tuomet jį perlaužia – parodo, kad garsus skleidė viduje riedėjęs mažasis rutulys.
Bet čia dar ne viskas. Kitą kartą iš už kitos sienos išlenda vyrukas, kuriam vietoj galvos – plokštelė. Atsistojęs priešais mus, jis savo veid… plokštelę drąsiai braižo vinimi. Po minutės pasišalina. Iš už sienos išlenda smuikas – girdime perbraukimą gitaros stygomis. Ir atvirkščiai – matome gitarą, girdime smuiką. O kartais matome smuiką ir girdime smuiką. Ko tik nematau ir negirdžiu.
Vėliau dar išvysiu moterį-arklį-su-dubenėliais-vietoj-kanopų, žmogų-stalą-su-plastmasiniais-lanksčiais-vamzdžiais-vietoj kojų, bei vieną įspūdingiausių – žmogų-liniuotakojapėdį, stovintį aukštyn kojom ir būgno lazdelėmis būgnijantį kojas jungiančią liniuotę.
Jei galvojat, kad dadaizmas yra kreizišit, įsivaizduokit dadaizmo stiliumi parašytą pjesę, parašytą šizofreniko šešiomis skirtingomis kalbomis. Pakelkit visą tai kvadratu, pridėkit „garso šaltinių paiešką“ ir plakite 45 minutes. Štai jums ir Maurico Kagel „Repertuaras“. Ko nors panašaus nebuvau net ir matęs, tad lieku sužavėtas. Arčiausiai to – trumpametražis filmas „External World“. Ir ne, aš nejuokauju. Įstabu.
The Hilliard Ensemble.
„The Hilliard Ensemble“ – konservatyviausias festivalio garsas. Bent jau iš tų, kuriuos girdėjau šiemet. Kai pamatau tuos keturiasdešimt metų nuo scenos nenulipančius senukus, ne juokais sunerimstu dėl jų sveikatos. Ir nors kartkartėmis vienam ar kitam jų prireikia prisėsti, jų giesmėse nuovargio neišgirsi.
Koncertas padalintas į dvi dalis, tačiau jūsų nuolankus reporteris sudalyvauti gali tik pirmojoje, apie religines giesmes. Šios – ir senosios, iš viduramžių, ir naujosios, sukurtos Arvo Part. Visos jos itin dailios, atliekamos puikiai, bet daugiau ką pakomentuoti man sunku. Tad ir netuščiažodžiausiu, tik pasidalinsiu viena iš viduramžių giesmių, kurią dėl žaismingumo, dialogo formos ir bendro skambesio palaikiau šių dienų kūriniu.
Slagwerk den Haag. Michael Gordon: Timber.
Tądien turiu daug darbo, yra veiklos ir po jo. Todėl prisiminęs anksčiau lankytus mušamųjų ansamblių pasirodymus, neblogus, bet ne stebuklingus, šį svarstau praleisti. Laimė, smalsumo pakurstytas aplankau festivalio svetainę… ir suprantu, kad vos nepadariau klaidos. Kai koncertas pasibaigs, suvoksiu nepadariau labai labai didelės klaidos. Jeigu būčiau nuoširdus katalikas, šį koncertą naudočiau kaip įrodymą, jog Dievas egzistuoja. Kitą vertus, jeigu būčiau katalikas, turbūt prarasčiau tikėjimą Jėzaus stebuklais, nes tikrasis stebuklas yra Michaelio Gordono „Timber“.
„Timber“ reikia suprasti visiškai pažodžiui. Kiekvienas iš šešių atlikėjų groja dviem lygiagrečiai vienas virš kito pastatytais medienos blokeliais. Žmonės kalba, kad tokie dalykėliai yra vadinami simantromis. Ir šios simantros išgauna tokius garsus, kad pirmomis minutėmis dvejoji, ar tik atlikėjai neleidžia elektroninio ambient fonogramos, nes kamon, juk medžio blokas tiesiog negali taip skambėti. NEGALI!
Bet skamba. Kiekvieną švelnų stuktelėjimą seka gilūs obertonai, besiliejantys į banguojančią garso jūrą, kartais primenančią netgi gongų ar dainuojančių Tibeto dubenų sukurtą garsą. O pats kūrinys… O vaikeli! Gramzdinantis, apčiuopiamas ir neapčiuopiamas, vieną akimirką skambantis visiškai čia pat, o kitą sekundę jau nykstantis it miražas. Šis garsas – žvėriškai gyvas, absoliučiai natūralus ir archajiškas. Tobulas garso takelis apmąstymams, kelionėms ir prasmių paieškoms. Net sunku patikėti, kad tai sukurta šiais laikais Niujorke ir Amsterdame, o ne šimtus metų perduota iš vienos šamanų kartos į kitą. Michaelis Gordonas rašo, kad siekė kūrinio, kuris iššauktų vizijas, ir velnias, jam tai pavyko.
Po koncerto mintis tik viena – ar galima įsigyti įrašą? Bet to išsiaiškinti dar nepavyksta – pradedame dalyvauti mini dirbtuvėse. Publika suskirstoma į dvi grupes. Tik penkios minutės ir jau puikiai atliekame Reicho “Clapping Music”. Nesunku, kai prieš save matai plojantį atlikėją ir nereikia pačiam sekti tempo. Na, o dar po penkių minučių glostau dailią medinę dėžutę ir traukiame namo.
Taigi, kaip jau minėjau, tai yra geriausia iš visų aplankytų GAIDŲ. O kodėl yra? Nes dar nesibaigė – paskutinis renginys, spektaklis „Prarastas Laikas“ įvyks rytoj (lapkričio 6). Tad jei norit pamatyti kažką nekasdieniško, daugiau informacijos – čia.
