Vakar draugas užrodė vieną dainą ir paprašė įvertinti atlikimą.
Daina – įprastas pop standartas, nieko baisiai išskirtinio. Išgirdęs tokią per radiją ar pamatęs originalų klipą – ko gero, pamirštum po kelių minučių. Užtat kiek vertas gyvas atlikimas! Likau sužavėtas vokalistu. Įtariu, kad jis serga šizofrenija, nes jame telpa ir Morrissey, ir Henry Rollins, ir Tom Waits, ir Piotr Mamonov… Bet tiek tikrumo ir nuoširdumo atliekant dainą retai tenka matyti. Pasidomėjau, kas per vieni tie Future Islands, nes iki tol teko girdėti tik jų pavadinimą. Pasirodo, jie yra trise (būgnininkas sesijinis), iš Amerikos (Baltimore) ir savo sąskaitoje turi jau keturis albumus. Naujausias Singles pasirodė šiemet kovo 25 dieną. Pasiklausęs plokštelės suprantu, kodėl 4AD juos persiviliojo iš Thrill Jockey. Neabejoju, kad Singles (ir ne, tai nėra singlų rinkinys, kaip klaidingai besufleruotų pavadinimas) atsidurs svarbiausiuose indie (ir ne tik) 2014 metų suvestinėse. Albumas yra synthpopinis, labai paprastas ir kartu sofistikuotas. Tikriausiai dėl to man primeną šių metų Wild Beasts darbą. Dar jis atsiduoda tuo pačiu kvapu, kaip senos tėvų Robert Palmer ir Bryan Ferry plokštelės. Dainų pavadinimai liudija, kad Future Islands yra visiški geriečiai. Net jei pirmoji albumo pusė jums nepadarys įspūdžio – tai antroji yra auksas. Pradedant nuo Light House, Like The Moon ir toliau. O Fall from Grace man apskritai yra plokštelės kulminacija. Tai lyg pirmas medliakas mokyklos diskotekoje, kuriam pagaliau pasiryžai pakviesti mėgstamą mergaitę ir ji… jofana, sutiko! Bonusas: Samuel T. Herring pademonstruoja, kad laisvai galėtų riaumoti black metal grupėje.
