From „Tundra“ with love

Žinau, ir jūs žinote, kiek visko buvo Tundroje. Šiemet fetivalis pilnai užėmė savo tiek dienine, tiek naktine programa, pamiršdamas apie tai, jog gera tiesiog prie ežero snausti. Kadangi visų skylių su vienu užpakaliu neužkiši, tai dalinuosi įspūdžiais apie tai, kas man buvo labiausiai ir dar išliko galvoje – nuo ypatingai svaigios, karštos ir garsios Tundros.

Nepavyko sudalyvauti nuo festivalio atidarymo, taigi, jau važiuodamas penktadienį vakare žinojau, kad nematysiu vienos iš priežasčių, dėl kurios vykau savaitgalį Zarasų link. Tristan grojo ketvirtadienį naktį ir visi sakė, kad buvo nerelei (nors Avalon ir nebuvo toks aktualus, bet užmesti ausį taip pat norėjosi). Na, bet čia turbūt laisvos dienos darbe kaina (Bongas kartais būna tikras despotas). Žodžiu, tik išlipus iš mašinos Tundra pasitinka naujovėmis – barzdotas akreditacijų dalintojas jaukiai ant kelmelio tupėjęs spaudė savo dvimkelių colių tačskryne mano vardą, suteikdamas galimybę man nerti giliau į savaitgalinį liūną.

Labai džiugu buvo grįžti į festivalio vietą, kur net palapinės vieta mane prisiminė. Taigi iš pirmo įspūdžio, viskas taip pat – scenų išdėstymas, barų dislokacija, net ežeras buvo toje pačioje vietoje. Besidairant aplink, nors jau buvo tamsoka, paaiškėjo festivalio rėmėjas. „Utenos“ palapinės driekėsi per visą pievą, šniūrais lakstė U-pajėgų nariai kaip mičaibakenonai. Suprantama, kad tokio dydžio festivaliui reikalingas rėmimas, tačiau metu pirmą puntuką į organizatorių daržą – gal buvo galima subtiliau pateikti mėlynąją atributiką(?). Einant toliau girdėjau, kaip kažkas pasakė, kad psy-trance scena šįmet beveik pure future stiliaus. Kažkaip pagalvojau, kad Trakų pilį tempti į Zarasus būtų reikėję per daug fizinės jėgos, tačiau sliuogdamas muzikos link (užuodžiau tranzą), supratau apie ką buvo kalbama. Marlboro, pavadinkim, steidžas, iš tolo švietė ugnim, televizoriais, lazeriais ir jų atspindžiais nuo blizgios perforuotos skardos, kurią į dangų kėlė baltai apsirengusių nereliū defčionkų krykštavimas. Šis perdėtos prabangos reikalas ekologiškoje Tundroje pasirodė kiek kičiškai juokingas, kai pupytėms už nugaros buvo įsikūręs psichodelikos miestas – psy-trance scena. Juoba, kad Marlboro gražuolės turėjo tik du kompaktus – arba dark-psy-trance kompiliaciją, arba Kings of Leon plokštę (puntukas organizatoriams Nr. 2). Taigi, penktadienio naktis buvo praleista besimaivant tranzuose, nes technačių delikatesas Steve Rachmad nesužavėjo.

Beveik dūstant nuo karščio palapinėje, pamiegojus kelias valandas, persikėlėme ant ežero kranto, kur ir buvo praleista didžioji dienos dalis. Besplampinėjant šalto alaus, teko užsukti ir į workshopus, ir pasidairyti Vedų stovykloje, ir beveik susigundytibetne baidarėmis, tačiau šauniausia buvo slėptis nuo karščio su draugais pavėsyje. Šeštadienio grojąraštis džiugino skambiais vardais, iš kurių labiausiai laukiau kolegos iš Čilės. Mini pašnekesį su Ricardo Tobar man suorganizavo jo ilgametis draugas, kai aš įžūliai jo paklausiau „barzdotas amigo, iš kur tu?“. Širdis seniai taip nepulsavo nuo emocijų lavinos, ką scenoje išdarinėjo Border Community saugas.  Maždaug kas vyko tuomet, galite išgirsti čia:

Po pasirodymo Ricardo buvo trumpai inspektuotas apie buitinius reikalus norint išpešt kokią pentagono paslaptį, tačiau nesėkmingai. Trumpai: jam 28, žiauriai daug keliauja, šiuo metu gyvena Prancūzijoje su savo gražuole, su James Holden susipažino tiesiog nusiuntęs jam savo demo įrašą, gyvena tik iš muzikos, Lietuva patiko, nors atvyko prieš dvi, o išvažios jau už kelių valandų, neprisimena atlikėjų, kurie jį įkvepia – jų labai daug, mėgsta tūsint, yra šiltas bei kūrybingas žmogus.

Iškart po Čilės atstovo, ant scenos stojęs Lawrencium nustebino savo drastiška mašinalia ramybe. Šio prodiuserio pasirodymas nepaprastai patiko, ko tikrai nepasakyčiau apie lauktuosius Ancient Methods – jų miksas nesuteikė energijos, todėl teko migruot į tranzus. Daugiau naktis praleista besižvalgant po kitas scenas ilgainiui nuvedė iki asmeninės dviejų kvadratinių metrų scenos, kurioje grojo didenybė sapnas.

Reziumuojant: labai patiko, puikus renginys. Ai, dar apie dekoracijas – tiek technačių, tiek beiserių scenas vienyjo balta spalva, iš kurių pirmieji rinkosi nuspalvinti kvadratus sceniniam pixelių įvaizdžiui, o antrieji – labai unikalias vamzdžių ir pusinių butelių dinamines skulptūras. Apie tranzerius jau sakiau, kuo tuolyn – tuo didyn, spalvota ir neonkiškai/fosforiškai gražu. Čilaute nemokamai skiepyjo ramybę, kuria gydėsi visi energingiausi – dar neteko matyti šitiek miegančių žmonių vienoje vietoje.

Palieku su keliomis kompozicijomis iš renginio (šį kart sugadinta tik viena juosta – tikiuosi Yaga bus 100% sėkminga fotografijai), iš kurio visiškai nesinorėjo išvykti. Festivalių dar liko, taip kad kuprinės dar pilnai neišpakuoju.

[nggallery id=381]