Penktadienį Vokietijos žavausio pavadinimo įrašų kompanija Shitkatapult išleis šio pusamžio vyriškio jubiliejinį 10-tą albumą Komet.
Šį darbą klausau beveik mėnesį, tačiau negaliu teigti kad jis man labai patinka. Tačiau aš vistiek jį klausau. Tai pakankamai stilingai atliktas darbas, kurio kaltininkas jau daugybę metų svaičioja minimalizmo ištakose, savo albumus kreipdamas ambientiniuose gličiškuose įrašuose. Šį kartą dedikavęs albumą plaukimui, svaiguliui – nukelia į aiškesnio tempo žanrą – minimal techno. 7 mikrokosmoso kompozicijos, kaip jis pats apibrėžia, yra laisvos muzikos, išsiskverbusios per jo mintis, padarinys – apie tai, ką jis mąsto dabar.
Albume skambantys darbai nepatraukia didelio dėmesio, jei klausai kaip muzikinį foną per daug nesigilindamas. Tačiau reikalas kiek pasitaiso užsidėjus ausines. Tikslus garsų suvedimas sutelkia būgnelių dėmesį sekti ritmo spragėsių kaitą. Pakankamai sunku apibrėžti tematiką, nes melodijos – kiek paviršutiniškos ir savo monotonija daugiau verčia nuobodžiauti nei užmigdo savo emociniu tinkamumu (išskyrus Subharchorded Waves, daug žadantį albumo startą ir Flutter Flitter), čia nėra labai ryškios astronautikos atmosferos, gal tik pakilimo aikštelės darbuotojų rutininis fonas, ruošiant erdvėlaivį.
Prastumti minimalizmą naudojant tik back-to-back efektus – ilgai trunkančią vienodą melodiją pamėtant ją per skirtingas ausis ar truputį pa-reverb’inant – per daug lėkšta kaip tokiam senam elektronikos vilkui. Gaila, bet Frank iš tų septynių albumą sudarančių kometų neiškėlė ryškiausios lyderės, tokiu būdu visą albumą pasmerkdamas būti paviršutinišai tinkamu, tačiau blankiu darbu.
Trūksta, bet vistiek neblogai.
