Foo Fighters negroja niekingų 2 valandų koncertų

Apie 18 valandą Atvykus į Lucavsala Rygoje pirmiausiai nustebino gan nemažas vėjas. Bet šį nemalonų nustebimą kompensavo malonusis – alaus/sidro kaina. Pakeliui spėliojom, kiek kainuos bokalas gėrimo renginyje Latvijoje (spėjimai svyravo tarp 4 ir 5 euro). Tad 3 eur už bokalą buvo malonus siurprizas.

Vakarą pirmieji atidarė estai Elephants From Neptune. Lygiai 18:30, kaip ir numatyta programoje. Trise iš ketveriukės pasikabinę gitaras, paskutinis – prie būgnų. Grojo standartinį roką, pasipuošę raudonom skarom kaip koks Axl Rose prieš 25 metus. Skambėjo neblogai, gan tradicinio kirpimo rokenrolas (tad suprantama, kodėl juos pasirinko šildyti Foo Fighters), bet kartu ir nieko ypatingo. Tad pusvalandžio pilnai pakako trumpam susipažinimui. Lygiai taip pat sėkmingai jų vietoje galėjo išstoti mūsiškiai Freaks On Floor (jų bent inicialai sutampa su amerikiečių). Beje, ne man vienam pasirodė, kad būgnais grojo Justinas Jarutis. Nors pastarasis gandus neigė.

Vėliau koncerto metu sutikto esto Raavo klausiau apie grupės statusą gimtojoje Estijoje. Nes pats dramblių pavadinimą išgirdau pirmą kartą. Raavo atsakė, kad grupė gan žinoma ir mėgstama, bet iki Ewert and The Two Dragons kalibro jiems dar toloka. Dar sakė, kad Elephants From Neptune vokalistas – puikiai visiems Estijoje žinomo dainininko sūnus. Tą akimirką kažkodėl prisiminiau Stasį Povilaitį ir Raimondą Paulsą.

Per pusvalandį scena buvo paruošta sekančiam pasirodymui. Maždaug kaip tik tiek laiko užtenka nusipirkti naują bokalą alaus ir iš organizmo pašalinti tai, kas liko nereikalingo po prieš tai buvusio (supraskit, eilės prie abiejų punktų dar nedidelės).

The Kills ant scenos talkino du kviestiniai muzikantai: būgnininkas ir gitaristas/klavišininkas. Alison buvo užsimetusi vardinę Mosshart odinę striukę ir galbūt dar kažko… nes nerimastingai sukiojo ratus, kol Jamie reguliavo gitarą. Pradėjo dinamiškai nuo grėsmingo No Wow. Vėliau sekė trys nuobodoki gabalai ir malonus siurprizas Baby Says pavidalu (nes pastaruoju metu daina nėra dažnai atliekama gyvai). Tape Song nudžiugino dar labiau, bet Last Day of Magic nebuvo (naturalu, kad Midnight Boom [2008] man iki šiol geriausias The Kills albumas).

Prisipažinsiu, į Rygą važiavau labiausiai dėl šio dueto. Jų pasirodymas nebuvo toks geras, kaip pvz. matytas 2012-ais Opener festivalyje, bet, ei, jie turėjo vos 35 minutes. Tad man buvo džiugu matyt, kad Alison vis dar tokia pat kieta rock chick ir sensta ne taip greitai, kaip keičiasi metų kiekis pase. Linkiu jai užaugus būti labiau Debbie Harry, nei Courtney Love.
Jamie irgi simpatiaga. Pademonstravo įvaldytus break dance judėsiukus.

Kas šiemet važiuojat į Openerį – nepraleiskite The Kills ketvirtadienį 20:15 Orange Main Stage.

01. No Wow
02. Kissy Kissy
03. Hard Habit to Break
04. Siberian Nights
05. Baby Says
06. Tape Song
07. Doing It to Death

Biffy Clyro trijulė išėjo pusnuogiai. Vokalistas Saimonas su rožinėmis kostiuminėmis kelnėmis ir random tatuiruotėmis atrodė ypatingai išraiškingas. Pradėjo trankiai nuo pat pradžių ir beveik valandą nestabdė. Įtarptas buvo vos vienas medliačiokas apie vaistus su akustine gitara.

Namie tokios muzikos neklausau, bet jo, reik pripažinti, kad Biffy Clyro verti būti ten kur yra. Tokio mąsto koncerte jie atrodo vietoje ir žinantys, ką daro. Jaunimėlis aplinkui buvo patenkintas.

01.Wolves of Winter
02. Living Is a Problem Because Everything Dies
03. Biblical
04. Howl
05. That Golden Rule
06. Medicine
07. Burbles
08. Animal Style
09. Many of Horror
10. Mountains

Tarp škotų ir amerikiečių publika turėjo pusvalandžio pertrauką, bet tiek laiko aplankyti abu aukščiau minėtus taškus jau nebepakako. Žmonių tą vakarą saloje buvo kokie 8-10 tūkstančių (taip iš akies).

Tos dukterinės Nirvana grupės niekad nemėgau. Nes furistų rokas niekad nebuvo mano mėgstamas stilius. Jų repertuare man patinka vos viena daina. Ir atsitik tu man taip, kad pradėjo būtent nuo Everlong. Čia maždaug kaip išeitų depešai ir pradėtų koncertą nuo Enjoy The Silence. Riebi zajavkė, nieko nepridursi.

Ir, kas keisčiausia, šitie penkiasdešimtmečiai nestabdė dar labiau nei prieš juos groję škotai. Monkey Wrench, Learn To Fly, Pretender… net aš, nebūdamas gerbėju, žinau šitas dainas. Kai tokia koncerto pradžia – sunku nenulenkti galvos prieš Grohlą ir kompaniją.

Deivo bendravimas su publika viso pasirodymo metu vertas atskiro rašinio. Pasitikintis savimi, su geru humoro jausmu, profesionalus. I love you too, motherfucker. We don’t do silly two hours shows. Arba paprasčiausias (ir nuoširdus) atsiraugėjimas į mikrofoną – tik keli pavyzdžiai jo koloritui iliustruoti.

Naujas FF albumas Concrete and Gold pasirodys rugsėjo 15. Natūralu, kad atliko naują singlą Run. Įdomiau, kad vienam iš naujo gabalų – La Dee Da – pakvietė į sceną Alison (ji dainuos ir albume).

Po pertraukos panelė Mosshart sugrįžo dar vienam naujam kolabui – The Sky Is a Neighborhood. Taip pat gyvo debiuto susilaukė nauja dainą Sunday Rain, kurią dainavo už būgnų sėdintis Tayloras. Nice. Abejoju, ar Grohlas kada nusišaus, bet jo būgnininkas jau dabar galėtų tapti atskiros grupės frontmenu.

Bendroj sumoj Foo Fighters grojo… 3 valandas. How about that?

Nežinau, ar dėl to, kad jų neribojo festivalio rėmai, ar dėl to, kad tai buvo pirmas kartas Baltijos valstybėse… Bet nepatenkintų neteko sutikti. Rokenrol.

Grojaraštis:
01. Everlong
02. Monkey Wrench
03. Learn to Fly
04. Something From Nothing
05. The Pretender
06. Cat Scratch Fever / Another One Bites the Dust
07. Cold Day in the Sun
08. Congregation
09. Walk
10. All My Life
11. Skin and Bones
12. Times Like These
13. La Dee Da (with Alison Mosshart)
14. These Days
15. My Hero
16. Arlandria
17. White Limo
18. Wheels (Slow version)
19. Run
20. Breakout (sign request)
21. Best of You
—
22. The Sky Is a Neighborhood (with Alison Mosshart)
23. Breakdown (Tom Petty and the Heartbreakers cover)
24. Sunday Rain (live debut)
25. Rope
26. This Is a Call