Flann O’Brien – Trečiasis policininkas. Juodoji absurdo komedija

Trečiasis policininkas buvo parašytas 1939-1940 m., tačiau rašytojui nepavyko rasti leidėjo. Knyga išleista tik po autoriaus mirties 1966 m. Iki to laiko jis skelbė, kad vienintelį knygos rankraštį yra pametęs. Kai kas mano, kad katalikiškoje Airijoje gyvenęs autorius knygą slėpė išsigandęs savo šventvagystės, nes knygoje aprašomas pragaras neturi Šėtono, o tai leidžia daryti išvadą, kad nėra ir Dievo. Dabar Flanną O‘Brieną kai kurie kritikai laiko vienu iš trijų svarbiausių Airijos rašytojų (kartu su S. Beckettu ir Jamesu Joyce‘u).

Pagrindinis knygos veikėjas, kurio vardo taip ir nesužinome, kartu su savo ūkio prižiūrėtoju užmuša turtingą senį ir pagrobia jo juodąją skrynutę su turtais. Prižiūrėtojas paslepia skrynutę senio namuose, o viskam aprimus, pasiunčia pagrindinį veikėją jos paimti. Senio namuose kažkas nutinka, ir dėžutė staiga pranyksta, o šalia veikėjo atsiranda visai gyvai atrodantis, tik sutvarstytas užmuštasis. Pagrindinis veikėjas staiga pamiršta kas esąs – pamena tik tai, kad jam reikia juodosios skrynutės. Po siurrealistinio pokalbio su seniu jis leidžiasi į kelią ieškoti skrynutės ir prieina policijos nuovadą. O ten gyvena keisčiausi dviračių apsėsti policininkai… Daugmaž taip skambėtų trumpas pirmų trijų skyrių apibūdinimas.

Dar galima pasakyti, kad tie pirmi skyriai (kaip ir visa knyga) pilni humoro, absurdo, nesąmonių ir visokių kvailysčių. Tai gali daug ką atbaidyti. Todėl siūlau pasitikrinti, ar ši knyga jums patiks. Tą padaryti galima šitaip: pažiūrėkite Monty Python filmą Holy Grail arba peržiūrėkite keliolika skečų iš Monty Python‘s Flying Circus. Jei jums nė kiek nejuokinga, ši knyga ne jums. Jei raitotės iš juoko ant žemės arba bent jau krizenate, galite Trečiąjį policininką drąsiai skaityti – tikrai patiks.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ši knyga yra absoliučiai kvaila. Neapsigaukite. Visokie protingi žmonės joje randa labai gilių įžvalgų. Čia jiems ir Nietzsche‘s teorijos, ir archetipai, ir siurrealistinė pragaro vizija.

Man labiausiai patiko knygoje aprašomos visokios keisčiausios teorijos, ypač atomo teorija. Pagal šią teoriją, esu kažkur 40 proc. lova, 20 proc. kėdė ir 10 proc. Toyota Corolla. Labai liūdna, nes tikrosios manęs dabar likę visai mažai, ir jeigu taip tęsis ir toliau, kai numirsiu, reikės laidoti ne mane, o mano lovą. Nežinau, ar čia labiau liūdna, ar labiau juokinga. O pati teorija skelbia šitaip: kuo ilgiau ką nors trini užpakaliu, tuo daugiau tavo dalelių pereina į tą objektą ir atvirkščiai. Todėl žmogus iki mirties gali virsti savo arkliu, savo dviračiu, savo kėde arba savo lova. Tiesiog nuostabi, tik labai labai liūdna teorija.

Kitos teorijos priskiriamos tokiam mąstytojui de Selbiui – pagrindinis veikėjas yra jo tyrinėtojas. Kitas šio filosofo tyrinėtojas apie jį atsiliepia taip: „…perskaičius vieną de Selbio puslapį užplūsta didžiausias pasigėrėjimas, neišvengiamai pastūmėjantis į džiugų įsitikinimą, jog nesi vienas didžiausių kvailių pasaulyje.“ Kelios iš de Selbio teorijų skamba taip: jis teigia, kad naktis yra tik antisanitarinė atmosferos būklė, atsirandanti susikaupus juodam orui. Teigia, kad žemė yra „dešros pavidalo“ (knygoje galima rasti ir šios teorijos argumentaciją). Teigia, kad orą sudaro pūslės. Kai ką nors kali, jos sproginėja ir tai paaiškina didelį triukšmą. Taip pat de Selbis nepripažino miego, sakė, kad tai yra „priepuolių“ ir „širdies smūgių“ seka. Dar jis mano, kad žmogaus būtis yra haliucinacija, ir nė vienam sveiko proto žmogui nedera nerimauti dėl galutinės haliucinacijos, vadinamos mirtimi, iliuzinio artėjimo. Kelionė taip pat yra haliucinacija.

Būtent taip ir geriausia apibūdinti Trečiąjį policininką – tai haliucinacinė plačiausios fantazijos kelionė. Jeigu jai atsiduosi, patirsi didelį malonumą. Rekomenduoju knygą visiems mėgstantiems humorą, absurdą, nesąmones, kvailystes ir geras keliones.