Vienas laukiamiausių albumų šiemet. Dėl gyvo pasirodymo Tundroje. Dėl stambios pertraukos muzikinėje karjeroje. Dėl to, kad ilgai tylėjęs Fairmont atgimsta gotu. Ir dar robotu.
Tai trečiasis Jake Fairley albumas (po Fairmonto saule), kuris (turbūt kaip įprasta) išleidžiamas kas penkis metus. Prieš dekadą išleistą Paper Stars sekė Coloured In Memory [2007], kuris suaštrino, išskraidino itin pozityvią Fairmont natą. Logiška, kad Automaton taip pat pakeitė atlikėjo skambesį. Kaip jau yra minėjęs, indie – labai didelė dalis jo gyvenimo. Tačiau kai jis apie tai užsiminė, nepamaniau, jog tai bus taip romantiška, tamsu ir svajinga.
Automaton – nuostabus. Tiek dėl į viešumą ištraukto Fairmont vokalo (istorija byloja – elektrončikams dainuoti sekasi – čia gal Matthew Dear ar Apparat įtaka?), tiek dėl kūrinių įvairovės bendroje plotmėje. Šis gyvas mechanizmas susideda iš 12 (skaitmeninių) kūrinių, kurie nuo pirmos Creatures Of The Night akimirkos sukuria adventurous, intriguojančią nuotaiką ir iš jos nepaleidžia kiek mažiau nei valandą. Albume jaučiama new-wave‘inė My Favorite Robot įtaka, kuri atsispindi ir Jori Hulkkonen albume Negative Time (išleistas ten pat, prieš mėnesį). Nors nemanau, kad šiam polinkiui Jake ar Jori nors kiek priešinasi. Šiuo metu Fairmont yra pasileidęs po koncertinį turą, o kaip dievui Hefaistui sekasi tai daryti galite pamatyti:
Mano mėgstamiausios mechanizmo dalys yra Libertine ir Last Dance. Jausmas toks, kad Bryan Ferry stovėjo greta įrašinėjant.
Ech, kaip gerai.
