Prisipažinsiu, kad netikėtai sulaukęs pasiūlymo vykti į muzikos festivalį Europavox nebuvau girdėjęs bene nei vieno ten groti turėjusio atlikėjo. Gal ir apsileidimas nežinoti jau porąsyk Lietuvoje viešėjusio prancūzų elektroninės muzikos giganto Etienne de Crécy ar keliolikos šalių top’uose karaliavusio Stromae, tačiau didžioji dauguma renginio grojaraštyje buvusių vardų visgi vietinės reikšmės. Festivalio tikslas ir yra pristatyti kuo įvairesnius muzikos kūrėjus iš visų Europos kampelių, tad labai džiaugiausi galimybe atrasti ir išgirsti kažką naujo.
Prancūzijos Auvergne ugnikalnių papėdėje įsikūrusiame Clermond-Ferrand mieste birželio pradžioje festivalis vyko jau devintąsyk. Čia specialiai koncertams vienoje vietoje pastatyti net du didžiuliai renginių kompleksai, o prijungus dar ir lauko sceną vienu metu gali vykti po 4 koncertus. Festivalio programa subalansuota įvairiems skoniams, tad ką nors mėgiamo turėtų atrasti kiekvienas.
Birželio 5 d., ketvirtadienis
Festivalis atidarytas choro pasirodymu, po kurio veiksmas iš lauko trumpam persikėlė į mažiausiąją iš salių – Le Petit Coopé. Dar neapšildytą publiką linksmino balkanišką šokių muziką transliavęs DJ Pravda, o greta jo prie to paties DJ stalo įsitaisė italų virėjas Chef Berna. Ant scenos pjedestalo pjaustomos daržovės ir čirškinami kepsniai turbūt mažiausia ko galėtum tikėtis vykdamas į muzikos festivalį. Toks performansas manau sueitų geram Baltic Balkan vakarėliui, bet man tuo metu buvo ne iki to, tad lindau laukan, kur diena priklausė danų elektronikos kūrėjams.
Pirmoji lauke pasirodė kimono pasipuošusi Lydmor, kuri varijavo nuo svajingo electro-pop iki gilesnių šokių ritmų, o retkarčiais prisėsdavo atlikti akustinių baladžių prie el.pianino. Vokalas vietomis kiek priminė Björk, o greta įprastų kontrolerių retkarčiais vis pritardavo iki šiol nematytu el.rutuliu. Vėliau ji toje pačioje scenoje dar pasirodė ir su kolega Bon Homme.
Didžioji Forum Polydome scena ketvirtadienio vakarą dar nebuvo atidaryta, tad pagrindiniais to vakaro headlineriais buvo paskelbti reperiai Casseurs Flowters. Prancūzų „sindikatas“ moka ir žodžius į ritmą berti, ir rankų mostais pilną Cooperative de Mai salę užvesti, bet visgi, nesupratęs apie ką rimuojama, priprakaituotą salę nusprendžiau iškeisti į gaivaus oro gūsį. Čia pat ant laiptų savo performansus jau buvo pradėjęs duetas Congopunq.
Prancūzų ir iraniečių kilmės būgnininkas Cyril Atef prodiusuoja Congopunq projekto muziką, gyvai groja būgnais, retsykiais pritaria moteriškam vokalo playback’ui bei į tranzo šokį veda šiek tiek išsiderinusia kalimba. Jo sceninio kolegos – didžiabarzdžio klouno Constantin “Dr. Kong” Leu veiksmus ant scenos turbūt būtų galima pavadinti savotiška poezija: iš vamzdžių bekonstruodamas plastikinį kubą laksto po sceną su vandens pūslėmis bei antpečiais iš moteriškų perukų, fenu džiovinasi barzdą, užsiiminėja kaukėta choreografija bei kitokiomis nesąmonėmis, kol galiausiai labiausiai įsismarkavusius žiūrovus uždaro šokti į colofaninį kubą. Muzika patiko, o performansai per keletą festivalio dienų tiesą sakant spėjo atsibosti. Festivalis pasirinko šį duetą groti ir publiką linksminti visur ir visada, tačiau pokštai kartojosi – keitėsi tik apšvietimas.
Seniai begirdėtas oldskūlinis disco soul iš net devynių ispanų kolektyvo The Pepper Pots trumpam užkabino, bet vėliau nusprendžiau, kad per saldu. Paskutinieji grojo La Cafetera Roja. Tarptautinis kolektyvas, kuris tą vakarą ir patiko labiausiai. Buvo visko: violončelinio trip-hop, gitarinio roko, įvairiakalbio repo, gražių melodijų bei svarbiausia boso ir būgnų.
Birželio 6. Penktadienis
Penktadienį pagaliau atsidarė ir didžioji festivalio scena, kur įspūdingą solo koncertą surengė jaunas vaikinas Benjamine Clementine. Jam užteko tik pianino ir balso, kad savo gyvenimiškos patirties dainomis prikaustytų visą salę klausytis tyloje (tiesa, pradžioje berods to teko paprašyti nuo scenos, visgi buvo verta). O papasakoti šis charizmatiškas jaunuolis tikrai turi ką. Išeivių iš Ganos šeimoje Londone augęs pianistas prieš keletą metų pabėgo į Paryžiaus metro. Ten ir miegodavo, ir begrodamas duonai užsidirbdavo, ir net dainuoti mokėsi, kol galiausiai buvo pastebėtas vienos leidybinės kompanijos. Kol kas teturi išleidęs vieną EP, albumą įrašinėja, tad manau netruks išgarsėti ir plačiau.
Lauke grojo estai Odd Hugo, pakeitę kažkodėl vizos negavusius ukrainiečius. Grojo penkiese, dainavo dviese. Ukulėlė ir pučiamieji – estų Beirut, kurių įtakos savo muzikai neslepia ir patys. Patiko.
Pagrindinę sceną tuo tarpu okupavo šveicarai Kadebostany, šlovinantys neegzistuojančią šalį tuo pačiu pavadinimu. Jei teisingai supratau jų žinutę tai visos tos uniformos, vėliavos, lozungai ir kitos vizualizacijos turėtų traukti per dantį totalitarizmą ar kai kurių valstybių per didelį pasididžiavimą savimi. Vokalas, bosinė gitara, pučiamųjų sekcija ir pats Kadebostano prezidentas su antpečiais besiplaikstantis prie elektronikos. Muzikaliai gal ir stiproka, bet gal per daug pompastikos.
Vakaro pasirodymu tą vakarą man tapo belgė Melanie de Biasio. Subtilus vokalas, kontraboso vedama ramiai ritminga harmonija, retsykiais užgrojanti fleita, išjaustos aranžuotės ir ypatingai paruoštas kiekvieną kūrinį skirtingai nuspalvinantis šviesų dailininko darbas. Įspūdingai paveikus koncertas, po kurio jau nebesinorėjo nei į prancūzų vakaro žvaigždės -M- šou, nei į tą pačią sceną headline’inusių belgų Girls in Hawaii. Akį žinoma užmečiau į abu – muzika be abejo kokybiška, tačiau pernelyg skirtinga nuotaika paduotai Melanie temai, kurios keisti nebesinorėjo, tad likau socializuotis lauke.
Birželio 7 d. Šeštadienis
Lauko pasirodymuose šįkart labiausiai domino rytų europiečių angliškai dainuojamas electro-pop. Slovakų trio Purist ir lenkų duetas Rebeka. Stilistiškai abi grupės manau būtų tikę labiau į vakarą, tačiau ten jau buvo suplanuoti estai (niekas nenumanė, kad jiems teks groti dukart dėl neatyvusių ukrainiečių). Energingesni ir inovatyvesni visgi pasirodė lenkai (turbūt dėl ekspresyviai ant scenos beistaškančios vokalistės), bet slovakai irgi turi gerų gabalų:
Pagrindinėje scenoje tuo tarpu publiką nesėkmingai bandė užvedinėti švedė Eliphant. Nesužavėjo nei muzika, nei vokalas, nei vizualizacijos. Po jos kur kas sėkmingiau sekė Berlyne elektroninę muziką kuriantis ir aukštu balsu dainuojantis olandas Thomas Azier, neseniai išleidęs debiutinį albumą Hylas. Pavyko paklausyti tik mažą dalį koncerto, bet įstrigo kūrinys Angelene ir vaiduokliškos jo vizualizacijos.
Didžiausia festivalio žvaigždė šiemet buvo belgas Stromae. Apie atlikėjo mąstą prancūziškai kalbančiose šalyse (Prancūzija, Kanada, Belgija) galima spręsti ne tik iš apdovanojimų skaičiaus, bet ir iš to, kad į jo kitų metų pasirodymą Paryžiaus Bercy stadione bilietai buvo išparduoti likus daugiau nei metams iki koncerto. Publika šoko, rėkė, klykė, trypė būriais ir šeimomis, o atlikėjas leido sau juokauti vidury dainos pokalbiais nutraukdamas hitus ar patraukdamas klausytojus per dantį apie „prancūziškas“ bulvytes fri (juk visi žinom, kad jos atsirado Belgijoje). Nors vizualizacijos ir darė įspūdį, bet visgi prancūziško pokalbių šou nesupratau, o ir jo muzika (elektroninis įvairiausių šiuolaikinių stilių popuri bei prancūziški šansonai) ne mano skoniui, tad bestebint šį spektaklį stovomis paskaudo kojas.
Vakaro laurai iš manęs be jokių kompromisų atitenka magiškai į šokį įtraukusiems bei skaudančias kojas judesiu išgydžiusiam Etienne de Crécy. Ir pasirodė jis ne vienas, o drauge su kolegomis Julien Delfaud ir Alex Gopher. Prancūzų elektroninės muzikos meistrų trio gyvai pristatinėjo naująjį projektą SUPERDISCOUNT 3. Albumas turėtų pasirodyti rudenį. Nežinau, kokia technika ir kokius mygtukus spaudo šie kūrėjai ant scenos, bet man pataikė tiesiai ten, kur girdisi tik muzika. Nors įvairios frazės karts nuo karto ir buvo sempluojamos, bet čia vokalo neprireikė. Ritmas, masyvios boso linijos, efektai ir aukštos melodijos skambėjo taip švariai ir išdirbtai, kad nebeliko nieko kito tik visų kūnu pajausti kiekvieną garso vibraciją. Kintantis ritmų intensyvumas bei skoningai parinkta dinamika tik dar labiau sustiprino efektą. Etienne de Crécy turi sukaupęs daugiau nei 20 metų kūrybinę patirtį, tad albumas tikrai turėtų būti geras, visgi manau gyvai išgirsti muziką per kokybiškai garsą atkuriančią aparatūrą yra visai kas kita.
Trijų dienų festivalis tėra tik viena iš Europavox projekto dalių. Jau antrus metus buvo organizuojamas keleto Europos grupių turas po Prancūziją, o ateities planuose yra ir didelis turas per Europos šalis. Lietuvai festivalyje atstovavo menų fabriko Loftas komanda, tad tikėtina, kad ateityje Europavox vėliava gali atkeliauti ir į Vilnių. Organizatoriai deda dideles pastangas, kad Europavox taptų stipria platforma tarptautinių pažinčių užmezgimui ir tolimesniam bendradarbiavimui tarp Europos šalių muzikos profesionalų (atlikėjų, žiniasklaidos atstovų bei renginių organizatorių). Naudodamiesi proga padalinome lietuviškos muzikos. Aš išdalinau pusę kuprinės Ministry of Echology Notes & Quotes, o kolega kasmet Muzikos informacijos centro leidžiamą rinkinį Note Lithuania 2014. Golden Parazyth festivalyje dalyvavo pernai. Šiemet buvo kviesta Umiko, kuriai deja taip ir nepavyko sudalyvauti. Kas kitąmet? Leon Somov & Jazzu, Kurak su Palubenka ar Beissoul & Einius? „Visos grupės iš Lietuvos, kurias girdėjau, yra labai įdomios“ – dar pernai sakė Europavox įkūrėjas François Missonnier.
Nuotraukų autoriai: Inconscients Collectif
Teksto autorius: Ugnius Raugalas
