Electric Litany yra grupė iš Londono. Kvartetą sudaro du graikai ir du ne graikai. Jie susibūrė 2007-ųjų pavasarį. 3 metus kūrė ir repetavo apleistuose viešuose pastatuose tam, kad vėliau (per tris dienas) apleistoje Londono bažnyčioje įrašytų debiutinį albumą.
How To Be a Child & Win The War (taip vadinosi 2010-ais pasirodžiusi plokštelė) buvo išgirta tiek kritikų, tiek melomanų. Tik, aišku, pripažinimo mąstai nebuvo tokie, kaip kokių nors išpūstų Editors, White Lies ar (dar blogiau) Glasvegas.
Tiems, kas mėgsta ir labiau supranta matematines priklausomybes, grupę apibūdinti galima sekančiu būdu: jei Interpol yra Joy Division kopija, o Editors yra Interpol kopija, tuomet Electric Litany yra Editors kopija, tik geresnė (nei Editors).
Praėjus keturiems metams, vasario 21 dieną, pasirodė antras grupės albumas Enduring Days You Will Overcome. Ir aš žaviuosi graikų kantrybe bei užsispyrimu. Ko gero kaip tik tiek ir būtina laukti, kentėti, išgyventi, kaupti… tam, kad vėliau turėtum kuo pasidalinti. Antraip gaunasi perspausta ir nenatūralu (aišku, jei nevartoji narkotikų).
Jei pirmas albumas (be to, kad buvo Joy Division/Interpol/Editors) šiek tiek nešė į Radiohead ar vietomis net į Sigur Ros, tai naujas darbas (be to, kad išduoda minėtų grupių įtaką) atsiduoda M83 būdingomis elektroninėmis priemaišomis. Keliose dainose (Silence, Hold Fast to Dreams) pasigirsta Daft Punk robotukų backing vokalai perleisti per vocoderį. Dar kitur (pvz. In The Morning) pakvimpa New Order ar net Pet Shop Boys.
Už tokį skambesį, be abejo, atsakingas Alan Parsons, kurį grupei pavyko prisikalbinti, kad padėtų prodiusuoti naują albumą. Jūs, ko gero, ir patys žinot, kad senis nuo pilnametystės pirmųjų dienų dirbo garso inžinieriumi Abbey Road studijoje. Prisidėjo prie The Dark Side of the Moon albumo įrašų, kažkokiems keturiems mudakams taip pat padėjo įrašyti albumus Abbey Road bei Let It Be ir šiaip turėjot matyt tokius klipus. Tai va, senuolis (dabar jam 65) dar 2012 sutiko, po to kai pasiklausė grupės debiutinį albumą.
Nauja plokštelė – arti tobulumo. Vienintelis kiek erzinantis momentas joje yra tas, kad Alexandros Miaris (vokalistas ir daugelio dainų autorius) per dažnai žliumbia ir skundžiasi, kad sekmadienį jį paliko merga. Sutinku, kad meilė yra pagrindinė gyvenimo drama ir varomoji jėga, bet reikia būti labai atsargiam. Antraip galima pavirsti Coldplay.
