Early indie bird goes Opener

Per 15 metų Opener‘is iš muzikos festivalio evoliucionavo į muzikos, teatro, kino, mados, kultūros reiškinį, kuris šiemet į mažą miestelį savaitei sutraukė apie 150 tūkst. žmonių (jei dar suskaičiuosim ir žvaigždes bei pusžvaigždžius). Šiais metais nusprendžiau nebeignoruoti šios arti esančios galimybės koncentruotai pasikultūrinti ir griebiau early birds bilietus, kai tebuvo paskelbta tik apie Florence + The Machine. Tuomet galvojau, jog man užteks ir šios vienos atlikėjos ir bet koks kitas koncertas bus gerai. Trečiadieniais skelbiant festivalio line up žvaigždes neplojau katučių, vis laukiau, jog kiti tai tikrai suvirpins širdį ar sudrėkins. Deja, tarp headliner’ių atsidūrė Wiz Khalifa, Kygo ir Pharrell Williams. Galutinis mano koncertų žemėlapis beveik apsiribojo pagrindine scena, su pastoviu kursavimu iki Tent scenos. Taip, aš pasirinkau soft-indie-love-peace-boy-sweetish festivalio variantą ir visai nesigailėjau.

I DIENA.
Važiuojantys pirmą kartą dalinkitės automobiliu su tais, kurie važiuoja 5-tą ar bent jau 2-rą kartą. Bandymas įveikti parkingo ir bilietų pakeitimo apyrankėmis iššūkius kainavo The Last Shadow Puppets ir PJ Harvey. Siuntinėjami nuo vienos kasos prie kitos su neegzistuojančiais autobusais liejome ašaras ir pagiežą. Mūsų kančias gerokai sutrumpino grupė Terrific Sunday, kurie sumokėjo už parkingą. Dziękuję bardzo, chłopcy!

Long story short: prie main scenos atsidūrėme, kai Florence jau dainavo How big how blue how beautiful.

Šlapia žolė, danguje blėstanti dviguba vaivorykštė, merginos veidus išsitepusios auksu ir banguojanti gėlių vainikų ir florence‘cinių šviesų jūra. Basa Florence tarsi fėja skraidė scenoje. Įvyko žaibiška teleportacija į woodstock’ą. Pertraukėlės tarp dainų buvo užpildytos abipusiais meilės prisipažinimais, padėkomis ir ašaromis. Florence ne juokais susigraudino, kai daina Spectrum, kurią ji atliko rankose laikydama vaivorykštės vėliavą sulaukė milžiniško susirinkusių palaikymo. Arčiausiai scenos esantys klausytojai iškėlė šimtus spalvotų ir švytinčių balionų ir visi iki užkimimo šaukė say my name, už visus tuos, kurie dar neišdrįsta prabilti. Dainai pasibaigus, visi vienu balsu kartojo love is love, o Florence dėkojo už suteiktą viltį. Rausva love-peace-thank-you fėja nenustojo žerti savo burtų: You’ve Got The Love, Dog Days Are Over, Drumming Song, What Kind Of Man dainos privertė žiūrovus šaukti iš abiejų plaučių, atvėrė trečiąsias akis and it made such an almighty sound (all puns intended).

Pats pirmasis koncertas buvo toks stiprus ir kilstelėjo lūkesčius į tam tikras aukštumas. Po Florence + The Machine pagrindinėje scenoje turėjo pasirodyti australai Tame Impala. Kol buvo ruošiama scena, gėlėtas mergaites keitė ilgaplaukiai berniukai su iki pat kaklo užsagstytais džinsiniais marškiniais. Psichodelinio popso mylėtojai santūriai lūkuriavo išlaikydami saugų atstumą tarpusavyje. Jei kuris iš jų būtų užlipęs ant scenos vietoj Kevin’o Parker’io, ši klasta nebūtų greitai pastebėta.

Pasirodę scenoje Tame Impala nesismulkino – mėtė hitus vieną po kito ir viską paskanino spalvotų konfeti pykštelėjimais. Let It Happen, The Less I Know The Better, Elephant, Alter Ego ir, aišku, Feels Like We Only Go Backwards. Atsikvėpti nebuvo kada – šoko visi, net ir tie, kurie tik ėjo pro šalį, o koncertui pasibaigus, berniukai buvo atsisegę viršutinę marškinių sagą.

II DIENA

Diena X Lenkijai. Organizatoriai ilgai atsimušinėję į fanų prašymus rodyti futbolą ir pakoreguoti koncertų grafiką, nusileido ir nuošalyje pastatė vienišą, bet milžinišką ekraną. Belaukiant POL ir POR susitikimo nemokamais festivalio autobusais buvo galima kursuoti Gdynia – Paplūdimys (nr.1 miesto centre, su apžvalgos ratu, pakeliui galima sukirsti burgerį arba šaltibarščių, nr. 2 nuošalus ir akmenuotas, pasiekiamas nusileidus nuo skardžio).

Vakarop į Foals koncertą susirinko daug įvairių nudegimo laipsnių patyrusių žiūrovų. Apie Foals nežinojau, kol Opener‘is apie juos nepaskelbė. O šis math rock indie pop buvo gerai. Viso įspūdžio nesugadino nei Zack Galifianakis primenantis vokalistas (Yannis Philippakis), nei jo komiškas šokčiojimas į ritmą. Pasirodymas nuo optimistiško pop nusunkėjo į triukšmingą rock, Yannis dainavo klūpėdamas ant iškeltų žiūrovų rankų, o vėliau pats netikėjo savo sėkme.

Šokčiodami pagal My Number pirmą kartą perėjome visą teritoriją – jos centre totemas iš spalvotų daugiakampių tapo susitikimo tašku pasimetusiems. Tent Stage turėjo pasirodyti teatrališkoji Maria Peszek. Pilna palapinė ir aplinkui besibūriuojančios minios aiškiai deklaravo, kad lenkai mėgsta kontroversijas. Mūsų ausiai nesuprantami žodžiai skambėjo per aštriai, bet ji laiku ištarė magiškus žodžius: Jeden – Zero.

Prie milžiniško ekrano buvo susirinkusi tokia minia, jog atrodė, kad rungtynes žiūrim per telefoną. Žiūrovai pakaitomis dainavo Lenkijos himną ir Marios dainas bei juokėsi iš Cry Baby. Pasibaigus pirmąjam kėliniui, minia ėmė skystėti, nes pagrindinė scena ruošėsi pateikti pagrindinį vakaro (o gal ir viso Opener‘io) patiekalą – Red Hot Chili Peppers. Dar net neprasidėjus koncertui, ekranuose pasirodė įspėjimai prašantys atsitraukti, nes žmonės prie scenos yra spaudžiami. Nelaimių buvo išvengta ir netrukus pasigirdo gerai žinoma gitaros partija. Kaip ir prieš 9 metus Chorzow Slaski stadione ant scenos pasirodę su Can’t Stop Kiedis, Flea, Chad ir tas kitas lyg ir žadėjo gerą šou. Flea laimėjo visų lenkų širdis pasisveikinant uždainavęs Polska biało-czerwoni. Nenoromis, tai buvo trečiasis mano RHCP koncertas, todėl turėjau pakankamai patirties įvertinti tai, kas vyko. Playlist’as buvo beveik identiškas jau matytam koncertui, tik mažiau populiarumo sulaukusias dainas pakeičiant naujomis dainomis iš The Getaway.

+ (pliusas)

Patys RHCP ir iš setlist’o neišmestos dainos.

– (minusai)

Kraujuojanti žaizda Frusciante vietoje. Tas kitas nepelnė mano simpatijų net ir atlikęs David Bowie Warszawa.

Anthony Kiedis akivaizdžiai paseno – daug mažiau šokinėjimo ant scenos, po šortais užsitempęs šiltas apatines kelnes, susisupęs į džempą, kurį nusimetė tik per paskutinę dainą, ilgiau pastrikinėjęs tiesiog palikdavęs vokalo partiją žiūrovams ir tam kitam.

Džemsesijos anksčiau būdavusios pusės koncerto ir encore skirtukais tapo kiekvienos dainos pradžia ir pabaiga – na taip, juk Anthony reikėjo gerokai atsipūsti.

Visą koncertą geriausiai iliustravo šalia manęs stovintis vaikinukas, kuris beveik nejudindamas kojų, tiesiog lingavo galvą į taktą lyg klausytųsi labai ilgos močiutės istorijos. Suvalgę šitą pravėsusį čili persikėlėme į kempingą, kuriame puikiai užmigome su M83 Midnight City.

III DIENA

Ši šilta diena be tradicinio 15 minučių vakarinio lietaus buvo iš anksto pažadėta Gdanskui ir Velsui. Atleiskite, LCD Soundsystem, bet Velso pergalė buvo per daug graži, kad galėčiau ateiti iki jūsų.

Rekomendacijos, jei ir kitais kartais Opener‘yje bus tokių dienų, kurių galėtų ir nebūti:
Gdynia – burgerinė Carmnik, kavinė Polski Smak, kur galima suvalgyti LT šaltibarščių, Gdynios akvariumas su daugybe žuvų, reptilijų ir daugybe iš popieriaus nulipdytų ir nuspalvintų gyvūnų maketų, kuriems suteiktos amžinos WTF išraiškos.

Gdanskas – ištaškančiai gražus ir spalvotas miestas. Nyderlandai su krikščioniškomis kainomis ir mažiau anglų kalbos. Jei užeisit į Hard Rock Cafe, paprašykit Gasoline shot’o.

Vakaro lopšinę sugrojo Sigur Rós. Dar niekada nebuvau miegojusi prie scenos su tokiu puikiu muzikiniu fonu. Nepaprastai patiko Hafsól. Daugiau kaip ir nieko nereikia pridėti.

IV DIENA

Įprastai karšta diena žadėjo įprastą lietų vakarop. Bet prognozės spačiai blogėjo ir audra surengė savo pasirodymą visose scenose ir kempinge. Prieš nuskrendant vienai iš organizatorių palapinei, spėjome pamatyti Terrific Sunday koncertą. Tie nuoširdūs bičiukai iš Poznanės už 20 zlotų nusipirko pačius geriausius fanus (žr. I dieną). O ir klausyti buvo malonu.

Žaibus ir lietų drąsiai prasėdėję palapinėje, kuri buvo nejuokais niekinama vėjo, nužliugsėjom paskutiniam didesniam koncertui. Pakeliui klausėme iš paskos einančių lietuvių, kurios kalbėjo apie Grimes. „Man ji labai patiko. Ypač jos klipas su lankais. Tik aš maniau, kad ten kelių mergų grupė, o ji ten tik viena. Tai nežinau.“ Nusprendėm pažiūrėti Grimes. Bet pirmiau – Bastille.

Bastille buvo gerai nuo pat pirmos dainos. Kiekvienos dainos pradžioj vokalistas Dan Smith pasistengdavo, kad žmonės nestovėtų kaip įbesti. Ir tikrai, šis koncertas buvo vienas iš tų, kur žmonės daugiau laiko praleido ore, nei ant žemės. Publika buvo labai sukalbama: ne tik šuoliukams ir drabužių sukimui virš galvos. Pats vokalistas taip pat atliko savo vakarinę kardio treniruotę – lakstė, šokinėjo, išbėgo tarp žiūrovų, dainuodamas Flaws lipo į garsistų bokštelį ir dainavo iš jo. Bei visas padėkas ir nusistebėjimus išsakydavo lenkiškai. Nuo lietaus ir paties Dan šlapią publiką Bastille du kartus literaliai parklupdė ant kelių. Jei žinot, kas darosi per Slipknot Spit it Out, galit įsivaizduoti, kas buvo per Corona koverį Of the Night, tik du kartus. Ir tuomet, dar neatsikvėpusią minią ištaškė su Pompeii.

Beje, Bastille grojo dar nepublikuotas dainas iš naujo albumo Wild World, kuris pasirodys rugsėjo 9 dieną. Ir vyšnia ant šio saldaus pyragėlio tapo pranešimas apie naują turą vėlų rudenį.

Pharrell Williams net nenorėjau suteikti šanso, jį atidaviau Chvrches (tariama kaip churches). Synthpop ir Škotija – skamba gerai. Bet gyvai tai buvo kiek per skysta ir plokščia. Besidairant aplink, nes vaizdas priekyje erzino, pamačiau tą vargšą nuošalų ekraną, kuriame jau kovėsi Gli Azzurri ir Die Mannschaft. What a match!!! Sėdėjome tiesiai prieš ekraną su saujele vokiečių, apsupti mėlynos jūros. Bet in the end, mūsų 7 žmonių pergalės dainos skambėjo garsiau nei visos mėlynos minios.

Ai, dar liko Grimes su lankais. Vaizdas ekrane keitėsi taip greitai, jog aš tikrai nesupratau, kiek žmonių buvo ant scenos. Įeiti į palapinę nebuvo įmanoma, nes pasibaigus feat. Pharrell Williams koncertui visi slėpėsi nuo lietaus po visais įmanomais stogais. Taigi, taip ir nesužinojau, kiek ten tų mergų, bet jų depresuojantis balso tonas įgarsino 15-likos metų gimtadienio fejerverkus. Vakaro baigtį išgelbėjo reivo muziejus apie reivo ištakas 90-taisiais Lenkijoje. Labai verta, labai gerai. Ir paskutinis mano, kaip hipsterio atradimas šiame Opener’yje – Kygo nėra reperis.

P. S. šalia mūsų palapinės vigvame apsigyvenęs britas save pavadino King of the North ir eidamas į WC sakydavo, jog eina beneath the wall. Valar morghulis, Jarek.

Foto: Rytis Šeškaitis