Festivalinimas kuo toliau, tuo labiau tampa savotiška ekstremalaus kempinimo atšaka. Jei vienų open air‘ų kempingai dega, kitų skęsta vandenyje ar purve. Tačiau nepaisant to, krūvos melomanų ir tusovčikų visvien traukia į šiuos masinius susiėjimus pasiklausyti įvairiausių garsų. Ir jų gretos auga. Muzika išties apjungia ir priverčia pamiršti nuovargį, šaltį, drėgmę, diskomfortą, karštį ir t.t. Dour Festival – buvo puikus šios taisyklės patvirtinimas.
Jau belaukiant eilės į festivalinį autobusą, nusprendžiau, kad jei line up‘e nebūtų paaugliško indie ir pigaus dešrinio dubstep, nebūtų ir tiek bešūkaujančių girtų vaikigalių pakeliui. Tačiau tokiame kontekste stengiuosi būti atlaidus, nes organizatoriams irgi gyventi reikia, o ir koncentruotis reikėtų ties gerais dalykais.
Taigi, mauname pro vartus ir (kol kas) nepatiriame jokių nuotykių, pasistatome palatkę ir laukiam rytdienos kada prasidės koncertai. Nepaisant to, kad dar tik trečiadienis, chebrytė jau gausiai renkasi ir srautai ne ką mažesni nei pirmą koncertinę festivalio dieną.
Pirma diena
Pirma diena didelės gausos vardų nežadėjo, tačiau tie keli pavadinimai buvo tikrai svarūs. Caribou pylino gerokais stipriau nei Vilniuje, su žymiai geresniu ir sodresniu garsu, didelėje arenoje. Supratau, jog nepaisant Dan Snaith muzikos jaukumo, jis puikiai suvaldo didžiules minias ir užburia ilgom improvizacinėm kilpom, kurias dar labiau sustiprina gyvas instrumentalas. Caribou live programa yra tarsi jo albumų garsas pakeltas kubu, tiek garsine, tiek emocine prasme. Du mušamųjų komplektai, gitara, sintezatoriai atrodo sukuria vos ne modernaus bigbendo versiją, organiškus ir lengvus Caribou bytus, paversdama kažkokiomis galingomis bei emocingomis matematinio techno simbiozėmis. Ir tiek Sun, tiek Bowls, tiek Leave House nebuvo lengvas easy listening, greičiau perkusinis griausmas. Išties, gyvi Caribou labiau primena Battles nei Four Tet.
Tačiau muzikine geometrijos viršūnę tą vakarą parodė ne kas kitas, o senas psichas Tom Jenkinson aka Squarepusher. Prisipažinsiu, visi jo LCD žaidimai, kaukės ant galvos, super super audiovizualiniai efektai pradžioje kėlė įtarimą. Bijojau, kad gali būti labiau šitas veikėjas nei Gants Graf. Tačiau Jenkinsonu reikia pasitikėti, nes ketvirtadienio vakare jis skėlė tokį kietą breakcore/drill‘n‘bass/jazz/experimental/noise/whatever šou, kad tokius ritmus sunku būtų išreikšti sudėtingiausiais algoritmais. Tai buvo gryna muzikinė geometrija, šizoidinė garso architektūra, juodai baltų tiesių bei muzikos ir vaizdo sintezės pavidalu. Ir jei Squarepusher retkarčiais ir užmesdavo vieną kitą cheesy melodiją, tai tik tam, kad jos iškart pereitų į chaotišką breakcore balaganą, negailestingai drąskanti ne tik ausų bugnelius bet ir smegenis. Ir, galų gale, tarsi norėdamas galūtinai pribaigti Jenkinsonas pasiima bosinę gitarą ir pradeda raižyti visiškai neinpisamas soluotes, užaštrintas elektriniu reverbu, kuris tiesiog žviegte žviegia tarsi grotum aukštos įtampos laidais. Tačiau atrodo, kad Tomas jais ir groja. Elektrifikuotas chaosas baigėsi beveik balto triukšmo sienomis.
Štai Clark – jau matytas Vilniuje prieš keletą metų. Tiesa, per tą laiką jo kūryboje į vyko ne vienas posūkis. Clark išleido du albumus, kuriais pasirodė esąs ne tik puikus kietų ritmų konstruktorius, bet ir lyrikas, vokalistas. Ką jau besakyti apie pusiau akustinį, vokalinį Iradelphic. Kažkaip tikėjausi, kad tai įtakos ir Clark gyvus pasirodymus, tačiau vyrukas skėlė tokias pačias nenudailinto bei sudėtingo IDM dozes kaip ir Vilniuje. Ir tai yra gerai. Ne tai nebuvo nei Totems Flare, nei minėtasis Iradelphic. Tai – grynų gryniausias senasis (Chris) Clark, nebijantis paduoti kieto techno, industrial, noise ar glitch dozių. Tačiau viską įvelkantis į tokį organišką ir kietą derinį, kad šoka tiek smegenys, tiek kojos.
Antra diena
Penktadienio programa prasidėjo Portugalijos saule bei Liuksemburgo melancholija trykštančiom Sun Glitters melodijom. Tai – Victor Ferreira projektas, kurio muzika – klampių bytų bei ištampytų, vaiduokliškų vokalų derinys, menantis Balam Acab ar kitus Tri Angle leiblo atlikėjus. Tačiau Sun Glitters ne mėgdžioja, o organiškai formuoja tokį garsą, perėjęs shoegaze mokyklą bei manipuliuodamas anksčiau savo gyvai įrašytais garsais. Galbūt į kažkokias revoliucijas vyrukas ir nepretenduoja, tačiau tokia muzika visuomet klausosi ypatingai maloniai ir užkabina jautrias stygas. Juolab, Sun Glitters kūriniai sukurti tikrai puikiai, profesionaliai ir tai atsispindi gyvo pasirodymo dinamikoje. Pulsuojantys bytai ir išsiliejusi melodijų paletė suskambėjo visu gražumu. Tiktai labiau norėtųsi tokį garsą girdėti kokioje Mažiau scenoje Supynėse, o ne uždaroje palapinėje. Ir šiaip bendraujant Victor Ferreira pasirodė tikrai maladiec bičas.
Po to grojusi viena garsiausių bass moterų Ikonika vyniojo beveik konkretų techno. Aliuzijų į bass/UK funky/8 bit reikaliukus – minimaliai. Daugiausia kietai pulsuojantys 4/4 rimtai su vietomis pastiprinta boso sekcija. Pradžioje vežė, po to pabodo. Kažkaip po visos matytos programos eiliniai šokiai tikrai nėra tai, ko ypatingai norėčiau.
Vakarop atėjo laikas atiduoti duoklę ir rokui. Programos pradžia – gana konkreti. Scenoje – senukai Dinosaur Jr. Tiesą pasakius, esu girdėjęs tik jų senuosius, labiau noizavus albumus, tad išankstinės nuostatos irgi buvo atitinkamos. Galvojau pavarys seniokai reverbuotų gitarų ir šaižių rifų. Deja, vietomis buvo panašiau į kokius Foo Fighters. Visgi, parako chebrytė turi, tik tos soliagos, melodijos kartais labai jau neša į grunge ar kone hardavykinius reikalus. Gitarų skambesys karts nuo karto perauga į My Bloody Valentine noizą ir primena kad Dinozaurai prisidėjo prie shoegaze formavimosi, tačiau pasirodymą stebėjau labiau iš pagarbos legendoms nei besimėgaudamas.
O štai iš St.Vincent tikėjausi daug. Bet ne ant tiek. Smulkutė Anne Clark – viena žaviausių roko moterų. O jos gracingas elgesys scenoje, sumišęs su kažkokia užslėpta besikaupiančia žvėriška energija, yra daugiau nei žavus. Smulkiais žingsneliais ji trypčioja scenoje, pjaudama firminius šaižius rifus savo gitara. Tokį emocionalumo ir įsijautimo taip pat retai besutiksi. Iš esmės, jaučiasi, kad Anne scenoje tampa visiškai savo muzikos dalimi, tarsi organiška šios visumos dalele. Atrodo, kad muzika valdo ją, o ne atvirkščiai, kad ji skverbiasi ir sklinda jos vešliomis garbanomis. Tai – pats švelniausias kamerinis noise pop ar pačios triukšmingiausios lopšinės. Visiškai absorbacija įvyksta pasirodymo pabaigoje, kai iš trapios ledi Anne virsta roko monstru ir pavaro beveik noizinę The Pop Group gabalo versiją. Taip, tai buvo noise rockas, gryna pankūcha su stage divingu, crowd surfingu, klyksmais, nežabota energija… Tokia tap gaida skambėjo ir naujasis Krokodil – triukšmingas numeris, ataidintis post punk/noise rock ritmais. Po šio pasirodymo šis projektas mane dar labiau intriguoja. Juk Anne Clark – tai mūsų kartos Patti Smith, Kate Bush ar Joni Mitchell. Aš rimtai.
Po to sekę amerikiečiai Battles visuomet skamba gerai. Ir antras kartas nemelavo. Trijulė sukalė įspūdingą šou, tiesa, beveik identišką prieš pusmetį matytam. Techniška, profesionalu, nuoširdu. Jie – profai, tikri meistrai, improvizatoriai. Ir tokio lygio šou galima žiūrėti ir 4 ar 5 kartus.
Trečia diena
Belijant festivalio teritorija jau senokai buvo pavirtusi didžiule purvo vonia, o lankytojų veidus įžiūrėti pro purvo sluoksnį jau darėsi sunku. Botai vis labiau ir labiau klimpsta, o retkarčiais išlendanti saulutė nepataiso situacijos. Tik šiek tiek prablaško prieš sekančius lietaus šuorus.
Nepaisant to, viskas užte ūžia. Programa pavarų nekeičia ir viskas vyksta kaip iš pypkės. Atrodo ir žmonės į visa tai žiūri kaip į juokingą atrakciją. Nepaisant to, kad mačiau ne vieną išsimurkdžiusį.
Dar bevaikštant tarp scenų pagrindiniame steidže Andrew Tosh dainuoja: I am intelligent man and I talk to intelligant people. Visi inteligentai tądien atrodė kaip mužikai. Bet juk ne išvaizda esmė. Kol regiošnikai linguoja į Andrew teigiamas vibracijas, judame link steidžo labai ilgu prancūzišku pavadinimu.
Programa prasideda atradimu – War on Drugs. Ir net sunku pasakyti, kokią roko atmainą šitie vyrukai groja. Labai unikali ir įdomu eklektika. Pasirodymo pradžioje kilo aliuzijų į australų The Church post punkine kūrybą, vėliau atsirado keistų blues ar psichodelinio roko soluočių, ilgų improvizacijų, labiau menančių psych ar prog nei post punk. Vokalas kiek neša į Bruce Springsteen ar Leonard Cohen derinį. Nesvetimi vyrukams ir shoegaze elementai ir kelias minutes trunkančios garso sienos. Viena tokių kilpų ir užbaigė pasirodymą. War on Drugs buvo solidi intelektualaus roko dozė su rimtomis ir naujai interpretuotomis aliuzijomis.
Sunshine is good, but sunshine after rain is even better – pasakė Nada Surf vokalistas. Šiomis aplinkybėmis labai nenorėčiau su juo sutikti. Pagrindinėje scenoje jie ten pylino kažkokį Placebo meets Blink 182 rokelį. Neįsivaizduoju, kas šiais laikais gali tokios muzikos klausyti. Jei būčiau 15, būtų pats tas. Per MCM Rock jų Popular juk labai vežė. Keista, iš kur Dour organizatoriai dar atkasa tokių grupių (praeitais metais panašus statusas teko Pennywise ir Papa Roach).
Redaktorius minėjo, kad Destroyer gyvas pasirodymas OFF festival buvo kažkas tokio (8 žmonės ant scenos, daug instrumentų ir panašiai). Belgijai Dan Bejar taip pat nepagailėjo talento. Scenoje – visas mini orkestras su pučiamaisias, analoginiais daikčiukais, gitaromis, būgnais. Jo viduryje – tarsi iš kosmoso iškritęs Dan Bejar, asimetrine ševeliūra, suplyšusioms kelnėm bei pasimetusia, kažkur klajojančia, bet tuo pat metu į žodžius, dainavimą ir muziką susikoncentravusia mina. Jis – savam kosmose ir tą kosmosą bando perteikti scenoje muzikos pavidalu.
Kaputt kūriniai plevena idealiai su papildomomis pučiamųjų sekcijomis, netikėtomis improvizacijomis, pridedančiomis skambesiui dar daugiau svorio. Destroyer – neįtikėtinai puiki gyva grupė. Tai – ištisas jazz bendas, improvizacinis ansamblis, taip organiškai ir natūraliai susigrojantis. Buvo ir Song for America, ir Blue Eyes, ir Downtown, ir Chinatown. Ir ankstesnių taip pat šaunių darbų Your Blues bei Destroyers Rubies perliukai. O Bay of Pigs pasibaigė neįtikėtina trimitininko improvizacija. Tai buvo konkretus drone, pučiamųjų garso kilpa, tarsi pereinanti į visų instrumentalistų sukuriamą ambient atomazgą. Destroyer galėtų be problemų jamti filharmonines ar kongresų sales.
Po viso to pagrindinėje scenoje jau griežia Bon Iver su savo +-10 žmonių bendu. Profesionalu, išdirbta, kokybiška, gražu. Nieko nepasakysi. Bet juk tą patį galima pasakyti ir apie kokius Coldplay. O Justin Vernon falcetas dar ir erzina (instrumentinė Bon Iver dalis, pripažįstu, – tikrai graži). Justinas yra tikra muzikanto sekmės istorija: medinėje trobelėje muzikavęs jaunuolis staiga užkariavo pasaulį ir pagrindinis didžiausių festų scenas. Pasirodymas buvo sužiūrėtas labiau dėl varnelės užrašų knygelėje. Juk tokia muzika negali erzinti. Blogiausiu atveju, lieki neutralus.
Visai kitas reikalas – Kurt Vile and the Violators. Vyriokas su savo grupe ir ilgais volasais atrodo kaip iš auksinių Sielto grunge laikų nužengęs trubadūras. Skambesio ir gitarų irgi galėtų pavydėti aršiausi garažiniai stygų ardytojai. Ir viskas dar įvilkta į aštraus lo-fi rūbą. Būtent šis neišdirbtumas ir žalia energija ir yra dalis Kurt Vile žavesio. Gitaros susilieja į monolitinį chaosą, primindamos sklepinį grunge ar garažinio roko garsą. Vokalas toks par gergždžiantis, amerikanskas. Žavūs ir folk gabalai, kuriuos Kurtas atlieka solo su gitara visisiškai minimalistiškai. Tai buvo didmiesčio monolitinis rokas su organiška pirmykšte folko energija. Ir daug triukšmo. Visiškai autentiškas ir nepritemptas reikalas.
Ketvirta diena
Ketvirtą dieną prasidėjo nuotykiai nuo pat ryto. Gavom smūgį iš pasalų ir atsikėlėm baseine.
Kai esi visas kiaurai šlapias, sušalęs be palapinės, miegmaišių ir dar dalies daiktų, tūsintis toliau nebelabai yra galimybės ir noro. Dar gerai, kad išsigraibiau David Bowie maikoną. Taigi palikom Flaming Lips sausesniems festivalininkams ir traukiam į Briuselį džiūti. Pravalas, bet ką padarysi.
Lietus jau tampa Dour festival vizitinę kortele. Nuostabūs lineup‘ai taip pat. Ar verta šlapti ir šalti dėl muzikos? Čia jau retorinis klausimas. Bet kuriuo atveju, Dour festivalis – puiki vieta, kupina įvairių garsų, teigiamos nuotaikos, chaoso, netikėtumų bei atradimų. Svarbu įjungti atitinkamą paniatkę ir nekreipti į dalį dalykų dėmesį. Taigi, kitąmet reikės vėl traukti į prancūziškas Belgijos lygumas. Apsiginklavus rimtesne amunicija ir naiviai besitikint gero oro.
[nggallery id=529]
Labai gerai prarasei, Pauliau! Einu klausyt tavo muziku is festo 🙂