„Django Unchained“ - kruvina ir ak, kaip gražu

„Man du bilietus į Tarantino,“ – vakar girdėjau ne kartą ir ne du. Pamaniau, kai režisieriaus pavardė prie kino teatro kasų yra linksniuojama dažniau nei jo sukurto filmo pavadinimas, – sėkmė it is. Quentinas Tarantino yra vienas tų kino kūrėjų, kurio vardu žmonės pasitiki jau daugmaž nuo 1992 m. Už Reservoir Dogs, už Pulp Fiction, už Jackie Brown, už Kill Bill, už Inglourious Basterds, – visi šie filmai jau įėję į kino istoriją ir tapę neatsiejama popkultūros dalimi. Ir ką aš galiu pasakyti, – panašu, kad šitas bičas savo kartelės dar toli gražu nežada nuleisti.

Naujausiame filme Quentinas Tarantino save išbando jo kūrybai visai naujame žanre – spaghetti westerne. Nors šis žanras Holivudo kino kalvėje jau ne vieną dešimtmetį laikomas atgyvena, Quentinas sugeba jį prikelti su trenksmu, nepamiršdamas nei nuorodų į kino klasikos šedevrus, nei pagarbos gyvoms legendoms (filme nedidelę rolę gavo ir originalios 1966 m. Django versijos žvaigždė Franco Nero).

Django Unchained nukelia į devyniolikto amžiaus Ameriką, negailestingus vergovės laikus. Aptariant Q.Tarantino filmus, daug kalbėti apie siužetą, stengtis jį kažkaip apibendrinti dažnai yra per sudėtinga ir, mano akimis, net nelabai prasminga, – jis visada labai dinamiškas, o filmo trukmė leidžia režisieriui jį vartyti kaip tik nori ir jis absoliučiai visada šią galimybę išnaudoja.

Teužtenka turbūt pasakyti, kad istorija prasideda nuo to, kaip premijų medžiotojas daktaras Kingas Šulcas (akt. Christoph Waltz) nusiperka ir išlaisvina vergą Džango (akt. Jamie Foxx), galintį jam padėti atpažinti jo ieškomus žudikus. Tarp vyrų užsimezga savotiška draugystė, kuri vėliau virsta krūva nuotykių po nuostabaus karštovaizdžio Amerikos Pietus.

Garsusis videonuomos berniukas turbūt šiandien yra vienintelis kino kūrėjas Holivude, apie kurio filmus kalbant reikia vartoti tokią keistą sąvoką kaip filmo kruvinumas. Mėgsta jis pasitaškyti kraujais ir ne tik, – kuo daugiau tykšta, tuo geriau. Bet visi jo gerbėjai turbūt sutiktų su manimi, kad jis tai daro taip drastiškai, kad tai dažnai net menkai besudirgina, o vietomis net kelia juoką. Kitaip tariant, tai peržengia visas ribas, todėl dažnai net neatrodo žiauriai, todėl nėra nepakeliama. Ir visgi, sakyčiau, mėsų, kraujo, kurio kvapą, atrodo, net jauti sklindantį iš milžiniško ekrano, šiame filme turbūt bene daugiausiai lyginant su viskuo, ką iki šiol sukūręs Quentinas. Ir man tai veeeeeeelniškai patiko.

Kas dar beveik visas tris valandas labai džiugino mano širdį, – Django Unchained apsčiai gerų bajerių. Ties scena, kuomet Ku Klux Klano kaukėmis apsirėdžiusi ir pulti pasiruošusi piktų pietiečių armija pradeda pyktis dėl to, ar būtina kautis su kaukėm, ar ne, mat pusė iš jų nieko per jas nemato, nes vieno iš jų žmona sufailino jas bedarydama, – verkiau ir klykavau iš juoko. Prosto šimtas balų. Tik Tarantino gali taip intelektualiai pasityčioti iš skaudžių istorinių motyvų, kur kitas režisierius jau bandytų spausti rimtį ir šiurpinti žiūrovą neva autentišku žiaurumu.

Kalbant apie aktorius, tai nėra labai daug ką čia ir pasakoti, – jie visi nerealios žvaigždės, kaip visada nepriekaištingai parinkti ir puikiai atliko savo roles. Jamie Foxxas visiškai sužavi savo gaivališka energija, piktumu, išraiškų atšiaurumu, – net vyrai jo nori. Chirstophas Waltzas džiugina savo mefistofeliškais judesiais ir kalbėjimo maniera, kurie itin komiškai sintezuoja su jo vaidinamu personažu, – toks šmaikštus žudikas dabita iš viso to išeina. Puikus duetas, neturiu ką ir pridurti.

Taip pat smagu, kad Quentinas nepamiršo ir kitos savo senos ir mylimos žvaigždės – Samuelio L. Jacksono, kuris filme nors ir gerokai pasendintas, smarvės dar turi į valias ir puikiai atliko jam paskirtą veidmainio prisitaikėlio ir baltiesiems pernelyg nuolankaus tarno Stiveno vaidmenį.

Neabejotina šio filmo casto sensacija Leonardas DiCaprio, kuris po šešiolikos metų pertraukos nebuvo pagrindinė filmo žvaigždė, o jo pavardė titruose pasirodė vos trečia, įtikinamai suvaidino blogiuką plantatorių Kalviną Kendį. Nesu aš pernelyg didelė jo mėgėja, tačiau visada sakiau ir sakysiu, kad talentas jis neeilinis. Tai taip, eilinį kartą parodė klasę, kruopščiai, tvarkingai suvaidino ir grakščiai numirė. Kūl.

Kol kas kiek su kuo kalbėjau apie šitą filmą, tai visi, atrodo, dalinasi į dvi stovyklas, – vieni visiškai alpsta iš nuostabos ir susižavėjimo, kiti niurzga, kad overrated ir 5 Oskaro nominacijų nevertas. Vis rašydama bandžiau suvokti savo galutinį verdiktą, tačiau galutinai atsakymo nelabai randu. Gal dėl to, kad man dažniausiai nelabai skauda, kas ir ką laimės, o juolab dėl Oskarų, – tau filmas patinka arba ne, ir nėr čia ko virkauti dėl tų apdovanojimų. Oskarai yra viena politika ( čia tau ne Sundance’o filmų festivalis, kuriame, mano galva, triumfuoti yra kur kas didesnė garbė) ir tai aišku jau nuo kokio 7 dešimtmečio. Tad kažkaip net ir tiems, kuriems nepatiks Django Unchained, aš siūlau nesisieloti, – politinių ir istoriškai jautrių filmų šiemet apsčiai (Lincoln, Argo), tad vargiai, ar gausiai ten tų statulėlių vasario 24 d. Tarantino užderės.

Anyway, eikit į kiną ir mėgaukitės, nes šį savaitgalį šalta, o tas nuostabus soundtrackas ir besitaškantys kraujai ekrane bus puiki trijų valandų pramoga, kuri jus sušildys.