Dievai irgi kraujuoja

„Immortals“ tapo vienu laukiamiausių mano filmų iškart, kai tik išvydau jo anonsą, dvelkiantį purvu, žiaurumu, tamsa ir pritrenkiantį vaizdais. Sulaukiau. Ir galiu drąsiai teigti, kad tai – 110 minučių visiško gėrio, įtraukusio mane nuo pirmųjų minučių iki paskutinių sekundžių bei privertusio atleisti netgi į akis krentančias klaideles ar kitą panašią velniavą. Jei visi alpo dėl „Avatar“ miško, tai aš alpau dėl Immortals kovos scenų – žiaurių, stilingų, kupinų kruvinos estetikos ir neįtikėtinai įspūdingų. Rimtai – net nemaniau, kad šiais laikais tokios scenos gali nustebinti ir atrodyti šviežiai. Skrodžiami kūnai, lūžtantys kaulai ir slo-mo šuoliai dar niekada neatrodė taip stulbinamai. Be pribloškiančių kovos scenų, kurių, beje, nėra labai daug, gausite stiprų, tikrą ir išbaigtą blogietį – tokį, kuriam net gali pajusti simpatiją. Taip pat – ir purviną, įtraukiančią atmosferą, žiauriai gerai priderintą garsą ir galybę malonių filmo kūrėjų triukų – nuo spengiančių ausų efektų iki sustingusių paveikslų. Trumpai – tai žvėriškai kokybiškas ir prabangus reginys, kažkas tokio, kuo norėjo tapti „Sucker Punch“ ir panašūs reikaliukai.

8/10

via 3eilutes.lt