Depeche Mode – jau seniai ne ta grupė, kuri leistų revoliucingus albumus (paskutinis toks buvo prieš 20 metų). Penkiasdešimtmečius atšventę ponuliai stato ant saugios kortos. Kaip kokie Red Hot Chili Peppers ar… Rolling Stones.
Nuo plėšraus ir dramatiško Songs of Faith and Devotion [1993] jie reguliariai, lyg preciziškas šveicarų laikrodis, kas 4 metus iškepa po blyną (studijinius albumus atskiesdami singlu, remixų ir šiaip bestų kompiliacijomis). Tačiau tik vienintelis Ultra [1997] buvo (taip iš tikrųjų!) sukurtas. Keturi sekę paskui – tiesiog „atidirbti“. Apeliuoju į Roberto Aleksandro Šumano posakį „Talent works, genius creates“. Jei Playing The Angel [2005] dar buvo klausomas – tai Exciter [2001] ir Sounds of the Universe [2009] neišeina pavadinti kitaip nei impotencija ir nesusipratimu, atitinkamai. Tačiau net tas pats silpnas SotU turėjo perlą – Wrong.
Žemiau pabandžiau grafiškai pavaizduoti DM albumų gerumo kreivę (vadovaudamasis subjektyviais asmeniniais vertinimais).
O iš būsimo albumo nieko nesitikėjau. Net jei grupės nariai žadėjo, kad tai bus Violator ir SoFaD vaikas. Nes juk visi paskutiniai darbai būna „best album we have ever done“.
Artėjantį koncertinį turą skelbiančios spaudos konferencijos metu pristatytas naujas gabalas (įmantriai užvadintas Angel) tik patvirtino šį faktą, kad senukai nebekuria, o tik dirba.
Smagu buvo pamatyti bent tai, kad jie negaili investuoti pinigus į darbo įrankius ir leidžia sau prabangą naudotis geriausia analogine aparatūra pasaulyje. Kaip vierchų vierchai.
Pateisinama, nes jie ko gero jau žino, kokia suma pasipildys kiekvieno iš jų sąskaitos po to, kai spalio mėnesį baigsis koncertai už Atlanto. Tik gaila, kad viskas taip nuspėjama ir apskaičiuota. Be staigmenų ar maišto. Tik šaltas biznis. Ir viskas tai jau buvo, tiek turą pristatanti konferencija, tiek pats turas, tiek keturi (spėju, kad bus būtent tiek) albumą reklamuojantys singlai, tiek po albumo pasirodysiantis The Singles 99>15 (arba The Best of – Volume 2) rinkinys…
Grįžtant prie albumo… Vasario 1 dieną startavęs singlas Heaven dar kartą patvirtino, kad DM išsibezdėję ir inovacijų nebus.
Ir tik nereikia kontrargumentuoti banaliomis frazėmis „reikia įsiklausyti“… Tokius „prabangius“ gabalus palikim rašyti serui Eltonui Džonui.
Delta Machine pagal gero tono taisykles prasideda ir baigiasi atitinkamai užvadintomis Welcome To My World ir Goodbye dainomis. Pirmoji alsuoja ta pačia nuotaika, kaip ir prieš pusmetį pristatytas Angel (ir net sklandžiai pereina į ją). Tokia pat per skausmus išspausta, blanki ir apie nieką.
Secret to the End – pirma iš šešių Gahano parašytų dainų šiam albumui. Nėra bloga, tik tas priedainis apie should have been you yra kiek nuobodokas. Galėtų būti įvairesnis. Matyt, norėjo prisidengti monotonija ir minimalizmu. Dviejų akordų pragrojimu (nuo 04:24 sek.), ko gero, buvo bandyta būtent tai pabrėžiti.
O štai My LittleUniverse jau nebeapsimeta minimalistine, bet tokia tikrai yra. Lyg koks Mark Bell prodiusuotų Björk. Arba AGF maigytų Ellen Allien tešlą. Aišku, kai idėjų trūksta – gali išsisukinėti ir tokiais būdais. Bet skamba pakankamai naujoviškai ir įtikinamai.
Slow akivaizdžiai norėjo tapti jaunesniuoju gašliojo numerio Surrender broliu. Pavyko tik iš dalies. Martino potraukis bliuziniams motyvams (pageidautina su ghospel pritariančiais vokalais) mums seniai pažįstamas, tik šičia trūksta dramatizmo ir gylio.
Po tokios agonijos antras Deivo autorystės gabalas Broken skamba kaip atgaiva. Neįmanoma nepastebėti, kad ponas Gahanas šioj srity smarkiai patobulėjo. Tik gaila, kad lieka nežinomas procentinis jo įnašas į dainų rašymą ir kokią dalį darbo atliko ponas Kurtas Uenala. Bet kuriuo atveju daina graži. Priedainio metu girdimas netgi kažkoks vilties prošvaistis (I will catch you… you can make it…), nebūdingas DM kūrybai.
The Child Inside – etatinė Martino baladė. Paties sudainuota. Suprantu, kad dainuoja apie tai, kad nereikia suaugti. Sekančio numerio paskirtis – pažadinti klausytoją ir įrodyti, kad 50-mečiai dar turi parako šiknoj. Soft Touch / Raw Nerve – pernelyg tiesmukas ir primityvus, bet gyvų koncertų turėtų gerai eiti.
Should Be Higher man paženklina antros – geresnės ir stipresnės – albumo pusės pradžią (dvigubo vinilo antra plokštelė prasideda būtent šia daina). Ir tai labiausiai vykęs Gahano bandymas šiame albume. Skoningi analoginai, slogi/klampi atmosfera ir aukštas priedainis. Vienintelis priekaištas iš mano pusės šitam gabalui – ne tą tonaciją jie pasirinko love is all I want eilutės metu. Tikėjausi (prašėsi) šiek tiek kitokio posūkio.
Alone – akivaizdus favoritas nuo pat pirmos perklausos. Agresyvus, plėšrus ir kartu melodingas. Maniau, kad Wrong yra neperspjaunamas, tačiau šitas numeris suteikia vilčių. Prognozuoju, kad turėtų tapti sekančiu singlu.
Tuo tarpu bent jau kol kas jų pasirinkimas – akivaizdus. Soothe My Soul tai toks labiau elektrifikuotas Personal Jesus (ypač jei gabalą atlikinėtų Covenant), apskaičiuotas plačioms masėms, banalus ir nuspėjamas, blizgantis kaip šiuolaikinė estrada (su Nicki Minaj, Selemonis ir Rihanomis priešaky). Šiandien netgi teko girdėti kaip Radiocentras su Vyteniu kažką bandė mykti derz only uon uej… Jau girdžiu, kaip Vingio parkas oš.
Goodbye – dar vienas bluesy numeris. Johnny Cash jį būtinai būtų koveriavęs, jei tik būtų gyvas. Lažinuos, kad šia daina trio baiginės turo vakarus. Good-good-bye, jiems pritars stadionai.
Long Time Lie įdomus tuo, kad jo autorystė priklauso Gahan/Gore tandemui (bent jau taip teigia kreditai). Pirmas toks atvejis DM istorijoje. Galėjo būti ir blogiau. Kaip antai pvz. Happens All The Time – išspausta daina, kurią turėjo palikti kurio nors singlo b-pusėje. Tas pats pasakytina apie Always, kuri labiau primena Goro eksperimentą. Užtat b-side likimo jau nusipelniusi All That’s Mine verta garbės būti albume. Čia depešai ir vėl matuojasi savo analoginių aparatų galimybėmis.
Apskirtai Delta Machine gausiai pasižymi skaniais analoginiais fintais saikingai ir skoningai pabarstytais šen bei ten. Ben Hillier nusipelno bent jau paplekšnojimo per petį už tai (beje, pasirodo, tai finalinis trilogijos albumas su šiuo prodiuseriu). Flood’ui irgi yra už ką paspausti ranką. Kitas dalykas, kuris man patinka šiame albume yra tai, kad jis paprastas. Nes juk (sako) genialumas paprastume.
Gaila, aišku, kad jau niekada nesulauksime antro Violator ar SoFaD, bet tai yra akivaizdu. Nes tokiems albumams sukurti reikalinga kančia, vidinis nerimas ar gyvenimo smūgiai. Kartais dirbtiniais katalizatoriais gali pabūti alkoholis ar narkotikai. O depešų atveju taip nėra (šiuo laikotarpiu). Jie tiesiog dirba ir stengiasi pasiekti rezultatą mažiausiomis sąnaudomis (o parsidavus Columbia gigantui jų ateitis dar labiau atrodo užtikrinta). Tad belieka pasidžiaugti, kad jiems gavosi visai ne taip blogai, kaip galėjo atsitikti.
Depešai liks depešais. Galėtų ir cypimą įrašyt, vis tiek atsirastų alpstančių. Dvasinga ir gilu, suprask.
Išvis kaip tiek daug groji su ta pačia chebra, laikui bėgant ji visa ir išsibezda. Natūralus procesas manau.
geras straipsnis.
Da jei SOTU gyniau, nes tasai diskas turejo ne tik WRONG, bet ir In Sympathy ir Zejebel (bei visai uzskaitoma In Chains), Tai sitam… Vaje vaje.
Realiai, manau, kad chebra priejo kurybini dugna, kur zemiau krist – nebeiseina. Akivaizdu, kad jie pensijon dar nesitraukia, tai dar lieka viltis, kad GAL, kad GAL kazkada… bus geriau.
Sitam albume mano favoritas “Soothe my soul”. Visa kita ant tiek nuvyle, kad net istryniau albuma is kompo, haha. s nevilties ir pykcio. (su isigytais vinilais to nepadarysi) Ir dbr, Bongai, netgi pradejau suprast, kai ten skiedei, jog jei ir toliau Delta Machine bus lievi gabalaia, tai vietoj konco Vingyje, rinksiesi Audrioriveri.
Jei praeita albuma gyniau, nes mano nuomone buvo uz ka gina, tai sitas.. vaje vaje
ištrynčiau tavo vinilą už kokius 50lt
O aš pradėjau pažintį su šiuo albumu, šiandien per LRT Opus. Ir tai buvo išpeiktasis Welcome to my world gabalas. Važiavau automobiliu. Nuo pirmų garsų kaliau a lot of volume iš kart. Nežinojau nei kas, nei kodėl. Tiesiog žiauriai patiko. Pradžia sauber. O vėliau pasirodo Depešai. Yup, gabalas gal nežudikas, bet chebra dirbo. Man tai šviežia ir skanu. Gal man amžius daro įtaką, kaip ir DnB muzikoje man labai patinka London Elektricity, bet kai pastebėjau, kad ir ten ne jaunuolis sukiojasi, man sukėlė šypseną.
Taigi šiąnakt internetas išnaudojamas kaupti žinioms apie šį DM albumą ir perklausoms.
Ir manau gal visgi reiktų nueiti į koncertą 🙂 Iki šiandien visai neplanavau.
Patiko grafikas:)
Jei uz 70 imtum – padarytume deala:) Na, arba dar mainyt i ka nors galim. Siaip as mokejau 90, ir jis yra -mint kondickes.
Baisu net, kaip sutapo mintys..
Po SotU albumo, iš šio nesitikėjau visiškai nieko, nes nesinorėjo vėl nusivilti. Nebuvo jokio nekantravimo, nors tai ir yra viena (nepabijosiu to žodžio) mylimiausių grupių. Tačiau, sakyčiau, gavosi visai neblogas tas albumas (ar bent tikrai geresnis už SotU). Toks, kaip tu sakai, paprastas, bet gal visai tuom ir žavus. Ačiū dievui, kad jie, nors ir atidirbinėja, bet nebebando išlaužti kažkokio stebuklo dirbtinai. Visgi reikėjo paklausyti albumą daug kartų, kad apskritai susivokčiau, kokius jausmus jis kelia, nes kažkaip labai neaiškiai, viena daina vienokia, kita kitokia, trečia primena Bjork, Radiohead, net The Verve ir t.t., taip banguojančiai. Žodžiu, labai neišsiplečiant, specialiai susiradau šią apžvalgą, nes labai norėjosi kito žmogaus nuomonės, pasiginčyti ar pritarti. Ir šįkart labai džiaugiuosi, kad perskaičiau, nes su dauguma išreikštų minčių visiškai sutinku, labai taiklių dalykų pasakyta, o apskritai apžvalga tiesiog įvardijo žodžiais mano pačios įspūdį apie albumą ir padėjo man pačiai geriau susivokti, ką aš apie jį manau. Tai all in all – viskas gerai, gyvenimas toliau eina, apžvalga puiki, albumas visai nieko, laukiam koncerto, ramu. P.S. man asmeniškai Alone labiausiai depeche mode’iška. Jos klausant kyla kruopelytė tų jausmų, kurie kyla klausant senųju albumų : )