Prieš pradedant skaityti naują „Baltų lankų“ leidyklos išleistą knygą Dalai Lama Mano dvasinė biografija, apie Dalai Lamą žinojau tik tiek, kad jis yra budistas geras dėdė, aktyviai kovojantis už Tibeto nepriklausombę (žinoma, ne sumurto keliu). Knyga beveik akis į akį supažindino su šia nepaprasta asmenybe, ir, nors kartais atrodė, kad joje norėta sudėti visą įmanomą, kartais net pergrūstą informaciją, džiaugiuosi apšvietusi ne tik savo protą, bet ir širdį.
Budistai tiki, kad pirmasis Dalai Lama Gendun Drupas (1391-1474) tapo Atjautos Bodhisatvos Čenrezigo inkarnacija ir atėjęs tam, kad žmonės gyventų geriau. „Vandenyno Mokytojas“ (mong. Dalai – vandenynas, tib. Lama – mokytojas) reinkarnuojasi ir tęsia pirmtako darbą. Knygoje išsamiai papasakojama istorija, kaip XIV-asis Dalai Lama laikantis ženklų buvo atrastas tolimoje gyvenvietėje, kaip būdamas mažas jis pateikė faktų apie savo praeitą gyvenimą. Toks misticizmas suteikia savotiško žavesio ir tibetiečių, kaip savo išskirtinės kultūros ir vertybių saugotojų, palaikymą.
Dvasinėje biografijoje surinkti Tibeto vyriausybės tremtyje vadovo Dalai Lamos prisiminimai, pamąstymai ir pamokymai apie gyvenimą, dvasingumą, kreipimaisi į atsakingus už žmogaus teises, taikos organus ir visą visuomenę tarptautinių konferencijų, susitikimų metu. Iš visos šios medžiagos, sumestos į vieną krūvą, Dalai Lama atsiskleidžia savo įvairiapusiškumu, asmenybe, kurios nepamilti neįmanoma. Jis –svajotojas, linksmas kaip vaikas, filosofas, derybininkas, bet svarbiausia – nepalaužiamo tikėjimo dvasinis Tibeto gynėjas, karžygys.
Skaitant knygą išties stebino begalinė Dalai Lamos kantrybė – nepaisant nieko laikytis savo pasirinkto taikos plano. Nuo pat 1959 metų, kai Dalai Lamai tapo nesaugu būti Tibete ir jam teko pasitraukti į Indiją, iki šios dienos dvasinis vadovas mindžikiuoja ant įvairių su žmogaus teisėmis susijusių institucijų, taikos konferencijų slenksčių. Aš vis stebiuos, kaip jis sulaukęs garbaus amžiaus nepavargsta vis dalinti savo širdį, vis pasakoti ir kartoti apie nesibaigiančią Tibeto hanizaciją (kinizaciją) ir net dėkoti, kai rodos dauguma klauso užsikimšę ausis… Dalai Lama turbūt ne kalba, o dainuoja, nes net ir Europos parlamentarai klausydamiesi šnirpščia į kvepiančias nosinaites, bet šiandien Tibetas, deja, ir toliau verkia kruvinomis ašaromis. Europos Sąjunga didelė, o padėti negali, tik išklausyti, jei yra laiko „sutilpti į programą“… O gal taika neįmanoma be ginklo? Turbūt tik praėjus dar daug metų suprasime, kokį žygdarbį iš tiesų įvykdė Dalai Lama derybų ir gerumo keliu siekiant Tibeto kultūrinės ir religinės laisvės.
Vis dėl to ši knyga gali būti įdomi ir naudinga kaip dvasinis vadovas daugeliui lietuvių. Ne kas kitas, o mūsų maža, kaip ir tibetiečių, tauta savo kailiu yra patyrusi, ką reiškia okupacija. Todėl šių metų birželio mėnesį minint Lietuvos okupacijos ir genocido dieną, Užupyje buvo atidarytas Tibeto skveras. Tibeto vardo skvero Vilniuje įteisinimas – tai unikalios šios kultūros ir religijos pagerbimas, lietuvių tautos solidarumas su tibetiečių tauta.
Pabaigai, artėjant niekad nenusibostančioms šventėms, dovanoju jums viltingai nuteikiančius Dalai Lamos žodžius:
Šiame pasaulyje mums tenka susidurti su sunkumais ir, jeigu netenkame vilties bei ryžto, mums tampa sunkiau juos įveikti. Be to, jeigu atsimename, kad kančią patiria kiekvienas žmogus, o ne tik mes, tokia realistinė perspektyva sustiprina mūsų pasiryžimą ir gebėjimą įveikti skausmą. Iš tikrųjų laikantis tokios nuostatos, kiekviena nauja kliūtis bus puiki proga pagerinti savo dvasinę būseną.
