J. G. Ballardą drąsiai dedu prie savo mėgstamiausių autorių, nors perskaičiau tik dvi knygas, o pastaroji dar net ir ne itin patiko. Tiksliau sakant, patiko vidutiniškai. Saulės imperija – 10/10, Avarija – 7/10. Perskaičiau be didelio susidomėjimo, bet ir be didelio nuobodulio .
Avarijos istorija turėtų būti labai gili, verčianti susimąstyti apie visuotinį susvetimėjimą, kada su žmogum suartėjama tik susidūrus mašinomis kaktomuša. Apie tuštumą, kurios verčiami žmonės imasi keisčiausių veiklų… Atšiaurias ir slegiančias gyvenimo sąlygas šiuolaikiniame mechaniniame pasaulyje. Bet daugumai, man atrodo, tai bus tik knyga su daug atviro ir nuogo sekso, tokio nuogo, kad tai jau pornografija knygos pavidalu. Nesakau, kad tai blogai. Jei žmogus skaitydamas knygą ne tik susimąstys, bet dar ir pasimasturbuos, nuo to pasauliui bus tik geriau. Tik tiek, kad jei 1973 m. leidyklos recenzentas, perskaitęs knygą, parašė: „Šiam autoriui nebepadės jokie psichiatrai. NEPUBLIKUOTI!“, tai šiuo metu rankraštis sulauktų geriausiu atveju „meh“. T.y., nieko nenustebintų, nepašiurpintų. Juk gyvenam 2 girls 1 cup ir tentacle monster laikais. Pvz., dabar atsimenu tik vieną atvejį, kada knyga mane nors kiek šokiravo – prisipažįstu, tikrai nustebau perskaičius, ką Bataille herojai išdarinėja su akim. O čia… Nieko baisaus. Ar tik pati nebūsiu kaip tie Ballardo herojai, kurie tiek atbukę, kad juos sujaudina tik kas nors labai ypatingo?
Knygoje aprašomas fetišas moksliškai vadinasi symphorophilia. Kitaip sakant, veikėjams stovi ar drėksta tik susidūrus su kokia nors nelaime, šiuo atveju – avarija. Jie važinėja pro buvusių avarijų vietas, ieško naujų, lankosi mašinų kapinynuose, net atkuria pačias avarijas… O daktaro Voeno svajonė – žūti susidūrus kaktomuša automobiliais su Holivudo žvaigžde Elizabeth Taylor. Įdomu, ar ji skaitė šią knygą ir ką apie ją galvojo? Ar nesijautė po to, kaip čia pasakyti, nešvari? Veikėjus jaudina mašinų sužaloti, suluošinti kūnai. Naujos atsivėrusios skylės – dar viena vieta, kur galima įkišti. Ir taip toliau. O po visais šitais šiurpais – Ballardiška realybė, distopija, susvetimėjimas, tuštuma, nuobodulys. Iškart į galvą ateina Chuckas Palahniukas. Jie šiuo atžvilgiu labai panašūs. Palahniukas, kurdamas savo stilių, bus daug pasiėmęs iš Ballardo, aiškiai matyti. Jų herojai neturi ką veikti, todėl prisigalvoja visokių nesąmonių. Kas stebi avarijas ir masturbuojasi, kas daužosi kovos klubuose ir kelia visuotinę anarchiją. Visiems reikia kažkokio vaisto, padedančio užmiršti kasdienybę. Avarija – tik vienas iš vaistų.
Sunku spėti, kam knyga patiks, o kam ne, ir dėl kokių priežasčių tai bus. Man patiko, nes visuotinis atbukimas – mano mėgstama tema. Ir man patinka, kai rašoma nuogai, tiesiogiai. Nesvarbu, kas ten akcentuojama. Ar tai būtų atviras ir nuogas karas, ar liga, ar priklausomybė, ar seksas. Tai tik priemonė.
1996-ais David Cronenberg ekranizavo novelę. Bet juk mūsų pačių vaizduotė mums svarbesnė…
Kam cia i filmo intarpus tu avariju prikisho??
Man labai patiko ši knyga. Ypač idėja – išaukštinti automobilį kaip jungtį, žmonių fiziniame ir emociniame bendravime.