Coke Live Music Festival 2010 (pirma diena)

Mobilavo: Maksimas Tapyras

Be Wawelio ir senamiesčio, kuris sumuša Prahą į vienus vartus, Krokuva dar gali pasiūlyti muzikinį festivalį. Šiemetinis Coke Live Music Festival ten vyko jau penktą kartą (iki tol festivalis savo sąraše jau turėjo Jay-Z, Faithless, The Prodigy, The Killers…). Suru.lt ekipažą šiemet labiausiai (akivaizdu) viliojo Muse ir The Chemical Brothers.

Bet apie viską iš eilės. Penktadienį pirmieji hedlaineriai pagrindinėje scenoje buvo N.E.R.D. Nesam su Maksu tokios muzikos gerbėjai (tiksliau nifiga neišmanom), bet yra tekę įsitikinti, kad tamsiaodžiai repuojantys svečiai iš už didžiosios balos (nu ten Snoop Doggai visokie) dažnai moka nevaikiškai pavaryt. Taip ir atsitiko. Pharrellas – puikus šoumenas. Jam, Chadui ir Shay scenoje talkino negrai prie būgnų, klavišinių ir gitarų, o šonuose dvi juicy mammos (įsivaizduokit tokias Beyonces sukryžmintas su Serenomis Williams). Ir pamirškit repus, dėjo riebų roko šou. Jau per trečią gabalą į ponaitį Williamsą skriejo liemenėlės. Kiek vėliau jis tvirtino, kad eastern european girls mėgsta du dalykus: Hot-n-Fun. Be šio (jau išleisto) singlo pristatė ir dar vieną naują gabalą iš būsimo albumo. Vadinasi Help Me. Pačekinkit. Žiauriai patiko. Jaučiu, reiks net pasiklausyti to Nothing albumo (pasirodo, jau nuo rugsėjo 7 dienos).

Who’s smoking marijuana, ane? Kiek geresnė versija (iš Londono ir su nuoširdžiausiu mothafaka) čia, nes juk norisi antrą kartą…

Smagumėlis buvo ir tuomet, kai Pharrellas ant scenos pakvietė savo sūnėną. Mol „žadėjau parodyt, kaip gera grot Europoj“. Ir dėjo She Wants to Move. Jaunuolis nežinojo, kaip elgtis scenoj skambant her ass is a spaceship I want to ride eilutėms… Iškart po to – gabalas apie eiles prie tūlikų. O mums einant pasiklausyt spaudos konferencijos girdėjosi Drop It Like It’s Hot.

Konferencijoj organizatoriai papasakojo krūvą standartinių dalykų, kad atlikėjai geriausi per visus 5 metus, kad scena didžiausia iš visų šiemetinių Lenkijoj apskritai (plotis 46m, gylis 25m, aukštis 16m), kad rekordinis lankytojų skaičius (45.000 per vieną dieną).

Grįžę dar aptikome N.E.R.D grojančius. Uždeginėjo kaip reta roko grupė. Galima tik sveikai pavydėti Pharrellui frontmeno bendravimo įgūdžių. Baigė pritupimų pratimais.

Sumoj jiems gavosi 80 minučių. Taigi turėjom 40 minučių iki kitų pagrindinių. Reik pripažinti, kad visos grupės griežtai pradėdavo numatytu laiku.

[nggallery id=210]

21 valandą į sceną išbėgo berniukas vardu Džaredas. Gražus, nieko nepasakysi. Balta striukytė, siauros treninginės timpos, raudonos pirštinaitės, tvarkingai pastatyta skiauterė. Bet per saldus. Vat toks kaip iš Fight Club būtų labiau tikęs. Arba bent jau iš Requiem for a Dream. Iškarto šoko plaikstytis po sceną, lyg būtų koks Davidas Gahanas pradėjęs koncertą nuo Never Let Me Down Again. Dainai dar neįsibėgėjus pradėjo varyti Rositos stiliumi „kur jūsų rankos?“. Pamaniau, kad per daug sužvaigždėjęs ir įsivaizdina. Arba aš kažką praleidau nuo to laiko, kai nustojau žiūrėti MTV ir VIVA. Matyt ten jį atatinkamai prasuka…

Antru numeriu ėjo Attack. Krokuva dainavo. Ir apskritai per 30 seconds to Mars pasirodymą lenkai dainavo daugiau už patį Jaredą Leto. Pastarasis gerokai perdažnai atkišdavo mikrofoną publikos pusėn. Ir šiaip chaltūrino per ilgais dialogais. Mėgstamiausiu princo fintu tapo posakis everybody scream. Taip tingiai praėjo pusė koncerto (~35 min.), kurio metu nuskambėjo A Beautiful Lie, This Is War ir kitokie marsiečių hitukai. Broliui pavargus prie būgnų – jaunėlis ėmėsi akustikos. Atliko Alibi ir From Yesterday vienas (taip pabryndzinti ir aš moku). Na, pataiko jis į natas kartais (kuomet leisdavo publikai pailsėt), bet balselis tai silpnas. The Kill pradėjo panašia maniera, bet ties viduriu vyresnis broliukas pasijuto jau atsigavęs ir prisijungė kartu su gitaristu Tomo.

Viso koncerto metu Jaredas nuoširdžiai bendravo su publika. I have to say 30 seconds to mars fans are best anywhere in the world. You are the best crowd we played to. Ir karonnas, dėmesio: from now I will consider myself a polish man.

Sugroję Closer to the Edge (ot gudrūs šunsnukiai, a?) klausinėjo mažamečių lenkių are you ready for the chemical brothers. Anos, aišku, cypė no, no, no, no. O dar prižadėjo sugrįžt į Lenkiją šį gruodį. Tiek joms, vargšėms, tereikėjo.

Prieš paskutinį gabalą (Kings and Queens) į sceną prikvietė jaunimo. Mes tuo metu jau traukėm valgyt šašlyko.

Chemikai scenoj lygiai 23. Iš fotografams skirto plakato žinojom, kad pradės nuo Galvanize. Toliau viskas tik geryn. „Broliai“ žongliravo didžiausiais savo hitais, sklandžiai pereidami nuo vieno iki kito. Stebėkit, kaip galingas Horse Power pakeičia Dissolve.

Grojimu Mančesterio sūnūs nenustebino, gabalai neskambėjo vienas prie vieno kaip albumuose, bet juk toks ir turi būti gyvas pasirodymas ar ne? (nors gal kažkiek liūdna, kuomet geriausia kūrinio dalis lieka nepagrota). Užtat projekcijos milžiniškame ekrane buvo nuostabios. Pagrindinė pasirodymo dalis buvo pritaikyta paskutinio albumo Further skambesiui. „Tiesesnė“ elektronika. Laužytais ritmais nudžiugimo tik biso metu. Šekit grojaraštį (kokį atgaminau).

01. Galvanize
02. Another World
03. Dissolve
04. Horse Power
05. Swoon
06. Star Guitar
07. Hey Boy Hey Girl
08. Under The Influence
09. Out Of Control
10. Setting Sun
11. Saturate
12. Believe
13. Escape Velocity
14. K+D+B
15. Elektrobank
—
16. Leave Home
17. Block Rockin’ Beats