Kad ir kaip pompastiškos frazės nėra suru.lt stiliukas, Cloud Atlas negaliu pavadinti kitaip nei sezono sensacija. Turbūt pati geriausia reklama filmui yra tuomet, kai praėjus vos pusantros savaitės nuo premjeros, tavo pusė draugų kinomanų šį filmą matė dukart. Kadangi po pirmos peržiūros minčių buvo tiek daug, kad nesugebėjau suregzt nė sakinio, tad ir pati nuėjau antrąkart. Įspūdis gal ir nebebuvo toks stiprus, vis dėlto nuomonė nė kiek nepasikeitė, – masterpiece, ne mažiau.
Davido Mitchello romano ekranizaciją sudaro net 6 atskiros siužetinės linijos. Nuo pirmųjų filmo scenų esi priverstas nepaliaujamai dirbti, nes ekrane matai tiek daug, kad vos spėji susigaudyti. Nors iš pradžių ir gali pasirodyti way too much, vis dėlto stiprus režisierių tandemas pasistengė viską taip gražiai supinti, kad tuoj pat pradedi susigaudyti, rišti, sukti galvą ir čia pat dešifruoti. Nuomonių girdėjau kardinaliai skirtingų, visgi tikrai nesutinku, kad viskas pernelyg neaišku ar per sunku žiūrėti neskaičius knygos. Tikrai drąsiai eikit ir neskaičiusieji (tik gaila, kad po filmo turbūt jau per vėlu skaityti knygą, kuri, girdėjau, superinė), nes tinkamai sukant galvą, viskas įmanoma.
Namo keliaujančio notaro dienoraštis 1849 m., jauno kompozitoriaus laiškai meilužiui 1936 m., naftininkų skandalas 1973 m., prasiskolinusio leidėjo nuotykiai senelių namuose 2012 m., revoliucija Naujajame Seule 2144 m., postapokaliptinė gentis 2321 m. – tokias istorijas sugebėjo suderinti nuo Matricos laikų kino pasauliui puikiai pažįstami brolis ir sesė Wachowskiai. Į kompaniją kartu paėmę Tomą Tykwerį (Run Lola Run), Andy ir Lana, manau, jau antrą kartą užkėlė kartelę visai iki tol sukurtai kinematografijai. Pirmasis to įrodymas ir visų kritikų recenzijose minima Toronto festivalio žiūrovų reakcija, kuomet salė 10 min. plojo atsitojus. Reakcija adekvati, – filmo idėjų ambicingumas tikrai nustebina. O žinant dar ir tai, kad režisieriams n kartų kartota, jog tai neekranizuojamas romanas, rezultatas džiugina dar labiau.
Nors ne kartą iš savo draugų girdėjau, kaip Cloud Atlas lyginamas su 2010 m. Ch. Nolano juosta Inception, visgi be to, kad abu darbai buvo/yra sezono must-see filmai, panašumų daugiau nematau. Konceptualumo, idėjos išdirbimo prasme šie filmai man visai neatrodo panašūs. Cloud Atlas 2010 m. hitą ženkliai pralenkia apmąstymais apie žmogaus prigimtį, mūsų susietumą, nesibaigiančią ir amžiną meilę. Sapnuoti su Nolanu gal ir buvo smagu, bet klaidžioti po šešis pasaulius asmeniškai man patiko žymiai labiau.
Kalbant apie filmo kūrybinę grupę, būtina paminėti prieštaringai vertinamą režisierių sprendimą dėl tų pačių aktorių skirtingų rolių atlikimo. Nors skaičiau recenzijų, kuriose atvirai juokiamasi iš to, kad Tom Hanks, Halle Berry, Jim Sturgess, Hugo Weaving, Susan Sarandon ir Ben Whishaw suvaidina kardinaliai skirtingus vaidmenis kiekvienoje istorijoje, man tų pačių aktorių išnaudojimas atrodo puiki idėja. Grimas, šiuo atžvilgiu, taip pat stebina, nes vietomis aktorių visai neatpažįsti, tik nujauti iš balso ar judesių. Nors azijiečių-amerikiečių sąjunga MANNA filmo kūrėjus apkaltino netinkamu azijiečio vyro pavaizdavimu, aš grimą vertinčiau kaip nepaprastai profesionalų, padedantį filmui išlaikyti koncepciją ir nuoseklumą.
Baigdama galiu tik pasikartoti, jog tai tikrai šio sezono MUST-SEE juosta. Dėl neįprastos vizualinės stilistikos, dėl grimo, dėl absoliučiai nuostabios Tomo Hankso vaidybos. O dar būtiniau pamatyti kine, nes tokius kinematografijos stebuklus tik ten žiūrėti ir reikia. Idėjine prasme gali pasirodyti ne visiems priimtinas filmas, vis dėlto, mano manymu, tai į kinematografijos istoriją neabejotinai įeisiantis filmas.
Vertinimas: 10.
Ar tau filmas nebuvo panasus i The Butterfly Effect?
Ne kartą jau girdėjau palyginimą su šiuo filmu, bet tikrai no idea, kodėl jie lyginami. Tai užklausiu pačios – kuo Tau Cloud Atlas panašu į Butterfly Effect? : )
rimtai? masterpiece? must-see?
o as galvojau suru.lt geresni skoni turi..
Nė nežinau, ką ir pasakyti, nes ne vienai man iš komandos patiko. Būtų įdomu padiskutuoti, kodėl, kaip suprantu, Tavo nuomonė kardinaliai skirtinga. : )
Nesivelk į hipsterių avantiūras.
ne ne, as nesakau kad jis blogas ar kad visiskai nevertas demesio. anaiptol. paziuret karta (big screen’e!) galima. bet “must see” ir “kinematografijos istoriją neabejotinai įeisiantis filmas” tai cia jau perlenkta lazda konkreciai. is visu tu lyg ir kazkiek susijusiu siuzetiniu liniju tik 1 ar 2 buvo vertos demesio. ir seip as ten ironizavau apie suru.lt geresni skoni, no offence, geras tas jusu skonis. kiekvienam savo. as tiesiog ant tiek hipsteris kad man paciam jau baisu daros.
“Must-see” filmais aš įvardinu ne tuos, kurie yra būtinai vien tik geri. Tokie filmai yra tokie, apie kuriuos, mano manymu, svarbu turėti nuomonę. T.y. nesvarbu, ar Tau jis patiks, ar ne, – jei nori diskutuoti apie šio sezono naujienas, šį filmą pažiūrėti, manyčiau, būtina. Tą mano įvardinimas “must-see” ir reiškia. : ) Dėl įėjimo į kinematografijos istoriją – galima ginčytis, aš sakau, kad įeis, Tu sakai, kad ne. Vakar pati iki išnaktų po vieno draugelio postu kaliausi dėl šito filmo, nuomonių būta skirtingų ir ne vienas žmogus tam leido savo brangų miego laiką, kad įrodytų savo tiesą. Vadinasi, nesvarbu, – patiko ar nepatiko filmas – jis kažką išjudino, jei žmonės apie jį šitiek kalba. Tai man ir leidžia jį traktuoti kaip įeisiantį į kino istoriją. Yra ne vienas filmas, kurį pavadinčiau lemtingu kino istorijoje, tačiau jis man visai nepatiko. The point is, – tam, kad žinotum, ką, kaip kritikuoti, – pažiūrėti vis tiek reikia.
deal
Filmas įdomus, ištaškantis ir vėl surenkantis atgal, bet po to jau viską matai kitaip.
Labiausiai privertęs susimąstyti siužetas yra apie Seulą.
Skamba politiškai, bet panašu į viziją apie liberalizmo pasekmes.
Tai vienas iš filmų, kuriame kažką artimo gali atrasti kiekvienas.
Taip, Seulas neabejotinai viena paveikiausių siužetinių linijų. Visgi neįvardinčiau to kaip liberalizmo pasekmių, veikiau jau konsumerizmo ‘grožybes’ atskleidžia. Bet čia smulkmė jau. : )
Taip, pritariu, siame filme konsumerizmas labai taikliai pateiktas, kone naujuju laiku religija.
Sutinku, kad pažiūrėti verta. Tikrai padirbėjo su vizualika. Akims idomu bei malonu. Ir tu pačių aktorių buvimas skirtingose istorijose žavi idėja. Bet štai kur jau tos giliosios mintys? Buvo jų tiek prižadėta aikčiojančiose recenzijose, kad visą filmą laukiau ko nors revoliucioningo. O sulaukiau tik klišių, banalių skiedalų apie meilę beigi prigimtį. Matomai tiesiog per daug tikėjausi. Mano vyrui labai patiko ir pasirodė labai gilu, nors to gylio jis man neįstengė paaiškinti 😀 Jei Titanikas atsidūrė a.a. Macaičio ir daugely kitų knygų, manau, bus nepamirštas ir šis filmas. Nes žmonėms patinka gražūs reginiai bei ašarą spaudžiančios istorijos. O atominės energetikos temą galima prisiminti Lietuvos kontekste. Čia vienintelė man patikusi (nes su mano nuomone sutampanti) mintis.
Man tai labiausiai patiko Romeo ir Džiuljetos istorija, interpretuota “the gay way”.* Smagu matyt, kaip anksčiau filmuose bent vieną pagrindinių vaidmenų atlikdavo juodaodis, o dabar kažkas panašaus vyksta su homoseksualais. Fun.
*Nenoriu skambėt nei ciniškai, nei kaip kitaip diskriminatyviai. Tiesiog.
ai, tiesa, lolikai, Masha, – smagu matyt bendraminčių 🙂