Vakar Lofte koncertavo Deivido Linčo mūza vadinama Chrysta Bell. Lietuvoje mačiau ją antrą kartą, todėl negaliu nelyginti su praeitu kartu.
Visų pirma, nustebau, kad Džonis (red. tikras vardas Christopher Smart) atvažiavo kartu su visai, o ne atskirai motociklu. Visų antra, kur Dutch Rall ir kas tas meksikietis (ant kurio galima šitaip uždėt ranką)?
Vos prieš pat koncertą spontaniškai paaiškėjo, kad Chrystą apšildys Rok&Dom. Iš šio Ministry of Echology filialo nesitikėjau nieko ypatingo. Tačiau gavosi taip, kad ir Rokas, ir Dominyka, ir Šarūnas atsidūrė labai laiku ir vietoje. Ne per daug įpareigojantys ar reikalaujantys klausytojų dėmesio jie grojo beveik kaip repeticijoje. Ne daug kas jų klausėsi (nes buvo užsiėmę savo sėdimų vietų paieška, arba, jei jos jau buvo rastos, kalbomis su draugais). O tie kas klausėsi – išgirdo, kad vienos gitaros, būgnų ir balso pilnai užtenka padoriam pasirodymui. Man labai patiko trijulės tinkamai parenkami įvairūs instrumentai (arba jų tembrai). Rokas pademonstravo, kad moka ne tik linguoti, kaip tikras rastamas, bet ir „pavaryti“ vos su viena gitara (kai persikabino bosinę, buvo dar smarkiau). Šarūnas persijungdavo tarp kelių režimų: nuo įprastų būgnų lazdelių į „šepetėlius“ ir atgal, o kartais dar padaužydavo kažkokį „būgnametalofonį“. Dominyka be dainavimo dar papūsdavo tą instrumentą, kuris yra pusiau pučiamasis, pusiau klavišinis. Netikėtai jie tapo visai gera įžanga Chrystai.
Kad Chrysta Bell ir grupė Black Book Angel neskraido privačiais lėktuvais ir nesimaudo kokaino voniose galima buvo nuspręsti vien iš to, kad Džonis (keista jį matyt kostiumuotą ir be kožos) gitaras ir laidus scenoje dėliojo savarankiškai.
Visi trys vyrukai scenoj pasirodė be penkiolikos devynios. Džonis (Christopher Smart) buvo atsakingas už gitaras (nebe tik už bosinę), Jayson Altman sėdėjo už būgnų ir juos daužė lazdelėmis, o Rodrigo Castro rūpinosi klavišiniais instrumentais ir vaizdo efektais. Pasibaigus įžangai kažkas padėjo ir divai užlipti į sceną (su aukštakulniais ir ilga suknia be pagalbos – ne kažką).
Repertuaras šįkart (bent jau man) buvo žymiai geresnis nei pirmą kartą. Kvartetas atliko septynis numerius iš vis dar to paties trijų metų senumo albumo This Train. Vienas iš jų – All The Things – atsidūrė tik šiemet perleistoje europietiškoje albumo versijoje. Be to skambėjo dar neišleistas gabalas Dreams ir man negirdėti Up In Flames bei Moonbeams. Pastarasis ypač patiko. Kažkuo (gal rimtu ir aukštuoju why?) priminė Eurythmics gabalą Don’t Ask Me Why.
Garso net nesitikėjau tokio gero kaip Forum Cinemas Vingio kinoteatre prieš 1,5 metų (šiuo požiūriu iš Lofto niekad nesitikiu), bet buvau maloniai nustebintas. Lyginant su prieš savaitę ten pat matytais When Saints Go Machine skambėjo labai neblogai (kas pasikeitė?). Išskyrus faktą, kad pritariančiam vokalui pamiršo įjungti mikrofoną. Tai ypač girdėjosi, kai Džonio ištariamą „do you love me?“ galima buvo išgirsti tik trečio priedainio metu. Beje, koks malonus siurprizas koveriui pasirinkti mano mėgstamiausią Nick Cave & The Bad Seeds gabalą.
Dėl projekcijų kabinėtis negaliu, nes keliolikos kvadratinių metrų ekranas negali prilygti anam, iš didžiausios Vingio kinosalės. Juoba, kai organizatoriai tik koncerto dieną sužinojo, kad projekcijos, vis tik, bus rodomos.
Dar labai džiaugiausi, kad Chrysta nedaugžodžiavo. Gal ją kažkas pamokė, kad atrodyti kvailute ir mėtytis infantiliomis frazėmis (tokiomis kaip „o, jūs čia susirinkot dėl manęs“, „jūs gražiai apsirengėt ir palikot namus“…) Lietuvoje nėra pats geriausiai ėjimas.
Be to gerai, kad panelė nekeitė suknelių. Nes: 1) o kam?; 2) žirafos žingsniais vaikščiojant laiptais – didelė rizika susižeisti.
O svarbiausia, kad gyvai albumo kompozicijos skamba kur kas stipriau ir įtaigiau, nei tas sterilus garsas pro namų stereo sistemą. Ypač galingi buvo lėti numeriai Angel Star ir Swing with Me. Skambant pastarajam galėjau įsivaizduoti kaip kokiam nors undergroud’iniame Austino (Teksase) bare viskio padauginę redneck’ai linguoja skambant bliuzui. Kas matė Lyncho Lost Highway, Mulholland Dr., Inland Empire ar Twin Peaks – pažįsta tą gitaros skambesį su tampomomis stygomis.
Pabaigai pridėjo Sycamore Trees koverį iš Fire Walk with Me soundtracko. Šįkart skambėjo įtikinamiau, nei prieš 1,5 metų. Be to, tai nedažnas bisas šio turo metu.
Reziumė, Chrystos pasiklausyti (skirtingai nei į Rufusą) eičiau dar kartą. O gal ir ne vieną.
Po koncerto panelė Bell (ir vėl) noriai pasirašinėjo ant kompaktų ir perdėtai maloniai bendravo su sužavėtais lietuviais. Pasijutau išdurtas, nes šįkart kompaktus (tuos perleistus digipakus su bonus track’u) stumdė po 30 Lt (pirmą kartą amerikietiškas digifile kainavo 50 Lt). Pardavė visus (iš akies ~30 vienetų) ir vienintelį vinilą (už 300 Lt).
Klausiau, kur Dutch Rall? Chrysta sakė, kad jų keliai išsiskyrė. Be ji jam linki viso, kas geriausia. Negaliu pykti, ponas Rodrigo susitvarkė su užduotim. Bet tikriausiai Džonis pyksta, nes jam dabar ne vien bosą reik brūžint…
Grojaraštis:
01. Real Love
02. Friday Night Fly
03. Moonbeams
04. Angel Star
05. This Train
06. Slow
07. Dreams
08. Do You Love Me? (Nick Cave cover)
09. All The Things
10. Up In Flames
11. Down by Babylon
12. Swing with Me
—
13. Sycamore Trees
Foto: Gabrielė
Performansas: 9/10
Garsas: 8/10
Šviesa: 8/10
Trukmė: 9/10 (~1,5 val.)
Kaina: nuo 64 Lt
Alus: Bushmills viskis su medum ir ale vis dar geresnis pasirinkimas, nei 7 Lt už 0,33l buteliuką alaus (ypač su 50% nuolaidos kuponu)
Gražių merginų: mamos atėjo
Bendras: 9/10
