Ultimae records taip šventė vasarą, kad tik dabar atsiuntė Carbon Based Lifeforms naujausią albumą Twentythree. Šiuo darbu ramieji švedai savo muzikoje visiškai išnaikino ritmus.
Tai penktasis Daniel Segerstad ir Johannes Hedberg kūrybos rinkinys, kuris neatneša daug naujienų. Puiki miego kompozicija, kurioje saldžiai skęsti galima kiek daugiau nei valandą. Kaip visada, labai ilgi ir tolstantys pad’ai su daugiasluoksnėmis melodijomis, bylojančias apie griežtas Ultimae records nuostatas (jau esu minėjęs apie tolygumą, griežtai prižiūrimą įrašų studijos boso Vincent Villuis aka Aes Dana) – jokių greitų judesių, tik sklandymas materijoje pereinant į nesvarumo būseną. Kai mąstau, kokia vizualizacija galėtų geriausiai nuspalvinti tokią muziką, įsivaizduoju milžinišką lava lempą, kurioje tąsomos garsų ląstelės supa klausytoją besikeičiančioje jausminėje materijoje.
Ši mąsli muzika gimsta iš didelio savitarpio supratimo – Daniel ir Johannes yra draugai nuo penkiolikos (jiems dabar po 38), nuo 1996 metų įkurtas CBL projektas neblėsta iki šiol ir yra stipriai gerbiamas ambient mylėtojų gretose. Kiekviename albume yra sutinkami klasikiniai acid garsai, tačiau nei vienas iš muzikantų nedrįsta pasakyti, kuriam gi labiau patinka Roland TB-303 sintezatorius, skleidžiantis šiuos garsinius elementus. Nepaisant šio fakto, jų muzika (kaip teigia jie patys) yra sąryšis tarp žemės ir kosmoso – jie nejungia daugiau aštresnių trumpų garsų ar standartizuotų melodijų, kurie galėtų Carbon Based Lifeforms muziką patalpinti į konkrečius rėmus.
Negaliu teigti, jog šis albumas – labiausiai mėgstamas iš jų fronto, tačiau tai, kad jie visiškai išnaikino ritmus, tai suteikė Twentythree išskirtinumą jų garsinėje epopėjoje. Tai lyg sustiprinimas visų emocijų, išgyvenamų klausant šį ilgagrojį. Taip suteikiamas lengvo neapibrėžtumo jausmas, kuriuo albumo neįmanoma įsiminti trumpomis melodijomis, remiamasi tik jausena, kuri apninka „bebūnant“ šioje aplinkoje. Tarkim The World Of Sleepers [ 2006 ], vertinu kaip įstabiausią jų albumą, tačiau dėl to, kad jie sugebėjo sujungti minėtą abstraktumą ir dub ritmus, panarinančius į miško ritmiką.
Kaip bebūtų, labai džiaugiuosi, jog švedai grįžo į muzikinę sceną su puikiu, nauju darbu ant spalvoto rudens.
Viena iš geriausių visų laikų ambient grupių.
Žemai lenkiu galvą prieš juos.
Taip pats achujėniausias jų albumas ligi šiol.