Bet galėjo ir geriau.
Jei paskutinis albumas Andora [2007] buvo labiau „dainuojamas“ ir priminė po gėlėtus laukus nuo LSD laimės skraidančius hipius, tai Swim plokštelėje hipius pakeičia šiuolaikinis jaunimas (svaigstantis nuo to paties) paskendęs savo liūdesio kilpose.
Pagrindinė permaina – šuolis nuo tradicinių „priedainis/posmas/priedainis“ dainų su vasariškais hippie-folk motyvais prie niūresnio elektroninio skambesio (jei atmestume Manitoba praeitį). Daniel Snaith teigia, kad norėjo įrašyti šokamą albumą, kurio muzika judėtų lyg skystis. Net nebandysiu apibūdinti geriau, nes iš žemiau pateiktų fragmentų suprasite, kad jam pavyko.
Caribou „Hannibal“
Gal aš ir užsiciklinau ant The Field… bet jaučiu ryškią Axelio Willnerio įtaką Danielio muzikai.
Ir dar įdomu ar tik man vienam albumas primena puikųjį šių metų Four Tet darbą There Is Love In You?
Pavyzdžiui, palyginkite šių dviejų gražuolių skambesį ir struktūrą:
Ir kad būtų įdomiau skirtumų ieškoti.
