Tai, kad vaizdai trukdo matyti, veikiausiai sugalvojo kinestetikas. Jam – taip, kitiems – mes turbūt esame per daug negailestingi vaizdams.
Teatre visi yra daugiau ar mažiau kinestetikai. Teatras yra jausmo vieta, ir būtent tas postūmis jausti ir leisti sau įsivaizduoti kartais taip glumina kitus, ir nubrėžia ribą tarp lankau/nelankau teatro. Kinestetikų tačiau yra tik apie 20 procentų žmonių (vizualų – apie 70, audialų – apie 10 proc.), ir veikiausiai dėl to teatras nėra masinis menas.
Ir būtent dėl skirtingo būdo suvokti pasauliui daugumai teatralų dažnai nepatinka skulptūriški, akims daug duodantys spektakliai. Tačiau vaizdas per se matyt nėra būtent tai, apie ką kalba Baudrillard‘as. Vaizdas taip pat gali būti daugiasluoksnis, keliaprasmis, ne suteikiantis atsakymą, bet užuomina paleidžiantis fantaziją.
Dualizmas tvirtai egzistavo per visus viduramžius – kūnas ir siela, jausmai ir protas, dangus ir pragaras – visas pasaulis buvo padalintas į tvarkingas binarines opozicijas, vienas dėmuo aiškiai ir nepalyginamai viršesnis už kitą. Gyvenimas buvo paprastas ir kartu pilnas baimių – buvimas suskaldytu, kai pusė tavęs yra niekinga, turėtų labai slėgti.
Renesansas ir švietimo epocha, galų gale romantizmas su savo orientalizmo manija vis tvirčiau jas liejo į viena, ko žmogus įgavo teisę būti vientisas. „Viskas yra viena“ – kūnas, emocija, jausmas, protas, visa tai yra tas pats, plaukia vienas iš kito ir neturi aiškių ribų. Kūnas įsimena lėčiau nei smegenys, bet išmoksta ilgam ir reaguoja greičiau – emocijos akimirksniu pateikia reakciją, ir tik po to smegenų žievė sukuria ją pagrindžiančius argumentus. Tikrasis išmokimas yra išmokimas kūnu, o ir apskritai ko nors išmokti galime arba per kartojimą, arba per jausmą.
Ir todėl teatras moko. Veikiausiai verčiau būtų sakyti – teatras turi didžiulį potencialą mokyti, bet ne. Teatras moko.
