Turbūt pats įtakingiausias formatas, išleisti muzikai, yra vinilinė plokštelė. Dažniausiai tai yra atliekama kelių kompozicijų realizavimui. Techno muzikoje vinilas yra daugiau nei galimybė paliesti garsą. Tai kultūros simbolis, sutapdinantis kūrybos mintis su tam tikro sąstato, ilgio formatu. Albumai techno muzikoje yra retenybė, net ir viniliniu formatu. Šios vasaros pradžioje, dvi britanijos žvaigždės (Surgeon ir Perc) išleido po pilnametražį darbą, į kuriuos kviečiu atkreipti dėmesį.
Pamenu, kaip kažkada Karl Hyde sake, jog dievina mp3 leidinius dėl formato nebuvimo, galimybės išleisti albumą, talpesnį nei 80 minučių. Tuomet pirmą kartą susimąsčiau, kad atlikėjams tai yra svarbu. Techno muzikoje juk apstu prodiuserių, kurie sukuria toną kompozicijų, neturėdami nei vieno ilgągrojo, aiškiai pabrėždami savo simpatijas 12 colių įrašui. Tačiau birželio 10 dieną Alistair Wells (aka Perc) ryžosi savo debiutiniam albumui Wicker and Steel, o (neslėpsiu simpatijų) maestro Surgeon (gegužės pabaigoje) – Breaking the Frame.
Abu darbai išleisti nuosavose įrašų studijose (atitinkamai – Perc Trax ir Dynamic Tension Records) pasižymi moderniu, savitu techno skambesiu. Čia jokių burbuliuojančių LFO efektų nėra – viskas šaltai ir riebiai. Kas nepaprastai traukia klausyti panašaus kalibro dėdžių darbus – tai jų noras pilnai atverti širdis ir pademonstruoti savo regėjimą, išgyvenamų emocijų pasaulį, kurį jie gali kitaip atspindėti dj setuose. Labai pagirtina yra tai, kad abu atlikėjai, nors ir didžėjaujant pasirenka tolygių, energingų ritmų daužymą, kurį labiau skiria nakties pamišimui audrinti, savo pilnametražiams darbams renkasi kaustytų, dubstep, breakbeat ar beveik beritmių tonų paletes.
Pasirinkau šiuos albumus palyginti ne todėl, kad jie panašūs, ar tik dėl to, kad autoriai britai. Kaip jau minėjau, nei vienas jų nenaudoja madingų dub techno ilgų, kaklą tampančių layer’ių, įgrįsusių efektų ar banaliai atkartotų, užrakintų melodijų. Jų skambesys yra nepaprastas, išskirtinis, retas bei išdidus, jiedu – išskirtinės subkultūros kūrėjai, stovintys ir dirbantys greta. Tiek vienas, tiek kitas yra industrinės aplinkos fanatikas, tik skirtingai ją apdirba. Ali savo albumą skiria tamsiam minčių skraidymui, Anthony – labiau svaigesnėms emocijoms. Pirmojo albumas yra puikus nakties vadovas, su lengvai bauginančia retorika, kiek chuliganiškesnis, pasižymintis kone kumščiais daužomais plieniniais garsais ir ritmais; o Breaking the Frame – tai tranzuojančių minčių pakeleivis, žavintis savo tikslumu bei vaiduokliškomis melodijomis, ar lėtais urbanistikos maršais (Radiance (!!!)).
Abiejų darbai pasižymi ritmo nestabilumu, o klasikinio kapočiaus ritmo kompozicijų čia tik po vieną. Albumai yra pilnai išdirbti (kreipiant dėmesį į dainų eiliškumą, ritmikos bei nuotaikų kaitą), išlaikyta švari sąsaja tarpusavy, kas net truputį priminė garso takelius futuristiniams kino filmams. Nuostabiausias abiejų leidinių bruožas yra agresyvumas, aštrumo bei lengvo skausmo estetiškumas.
Nors abu atlikėjai yra mėgstantys kooperuotis stipriems aktams (Surgeon + Regis = British Murder Boys, Perc + Giorgio Gigli = Endless) parodė savo solo sielos antspaudą – industrinio šokio švelnumą, minimalų šaltumą sutirštintose didmiesčio spalvose. Reziumuojant galima teigti, jog tai būsiantys bene geriausi techno albumai šįmet.
.. London, we have you surrounded..
Kiekvienas melomanas turi savo muzikinį majaką. Tad viešai galiu paskelbti – tu esi manasis.
🙂 ačiū!