Bomba vėl pokštauja: Murcof

Kaip ir žadėjau, tęsiu toliau nuotykius iš padivanų lavkės. Tai va, kitądien užsukęs į tą patį MB skyrių patikrinti lentynų tūrinį vos nepritūpiau, kai vienos krūvelės (už Manic Street Preachers ir Madonnos) dugne pamačiau… Murcof.

Tie, kas žino, ką reiškia šitas pavadinimas – jau dabar pavydi. Kitiems pasakoju.

Projekto Murcof sąskaitoje 4 „tikri“ albumai. Pirmas Martes pasirodė 2002-ais. Visi kūriniai jame prasidėjo M raide, išskyrus paskutinį Unison. Po dviejų metų sekė remiksų rinkinys Utopía, o dar po metų – darbas Remembranza. Čia 8 gabalai buvo pavadinti meksikietiškais žodžiais iš R raidės. Pakutinis buvo Camino. Albumas, apie kurį pasakoju – Cosmos – buvo išleistas 2007-ais. Jame pirmi penki numeriai iš C raidės, paskutinis – Oort. Šiandien jau žinome, kad sekantis albumas vadinsis Océano ir jūs, tikriausiai, nesunkai atspėsit kokia bus po jo sekančio darbo pavadinimo pirma raidė…

Jei žmogus sutelkia tiek dėmesio detalėms „aplink“ muziką, kaip manote, ko galima tikėtis iš pačios muzikos? Būtent! Preciziškumo kaip minimum.

Ai, pasakiau žmogus. Projektą Murcof vairuoja toks barzdotas dėdė Fernando Corona gimęs Tichuanoje, Meksikoje. Teko su juo trumpai pabendrauti (sudarė mielo ir kuklaus žmogaus įspūdį), kai anas pristatinėjo būtent Cosmos albumą Vilniuje (2007-11-23). Pristatymas vyko (kaip ir kituose Europos miestuose) planetariume. Tai buvo vienas nedaugelio „koncertų“ (ko gero vienintelis), kurių metu užmigau (ne tiek dėl nuovargio po dienos darbų, kiek užliūliavo).

Visi Fernando kūriniai yra kruopščiai „sudėlioti“, lyg lituokliu būtų pasidarbavęs mikroprocesorių meistras. Stilius balansuoja tarp idm ir moderniosios klasikos (Fernando kartais sempluoja mūsų kaimyną Arvo Pärt’ą). Cosmos yra kiek kitoks nei trys ankstesni albumai. Čia daugiau klasikinių instrumentų. Besiklausant jausmas toks, lyg klaidžiotum kažkokiam mikropasaulyje. Bet įdėmiai įsiklausius į tai, kas čia vyksta (nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad net nelabai ir vyksta kažkas) atrandi vis daugiau detalių ir supranti, kad šis mikropasaulis yra didžiulis. Begalinis. Kosmosas. Trumpiau, visų įmanomų žvaigždučių kiekio albumas nusipelnantis aukščiausio laipsnio epitetų.

Pasinerkim kartu.

Tai ką? Turiu aš namie riboto tiražo trigubą plokštelę su užrašu cut at 45RPM for best possible sound quality. Viskas su ja gerai, tobulas garsas, nuostabūs žemi… Bet įsivaizduokit kaip užpisa, kai norint perklausyt visus 6 kūrinius reikia 3 kartus keisti plokšteles ir dar tiek pat kartų apsukti. Be to, dauguma vinilų groja 33 apsisukimų per minutę greičiu, tad dažniausiai dar ir grotuvo dirželį reikia perstatyti į tinkamą padėtį. Žodžiu, reik specialiai sėdėt ir mėgautis muzika. O vat jei nori pasileisti kaip foną knygai ar prieš miegą – formatas ne pats tinkamiausias.

Todėl negalėjau nepasinaudoti proga įsigyti nuostabų digipaką (tikriems melomanams nereikia aiškinti kuo digipakai pranašesni už jewelcase’us) vos už 15 litų. Dar ir lipdukas „maximum volume yields maximum results“ buvo sveikas.