Bomba nubloškia į nineties

Kitą kartą bevartant Baltų Lankų knygyne įsikūrusio Muzikos Bomba filialo kompaktus žiovavau. „Naujienos“ (naujai nukainotos senienos) įspūdžio nedarė, matyti viršeliai nuobodžiai mirgėjo prieš akis. Kol pastebėjau tokį raudoną, su linksma cherba ir šuniuku vaizde. Albumas vadinosi Walthamstow. Kaip paauglys diskotekoje pamatęs JĄ, ne sekundės nedvejojau, kad šis kompaktas skirtas man.

Leiskit papasakosiu jums biški plačiau apie albumą.

Tada mokiausi mokykloj. Yst seventyn buvo grupė su kiaušais. Čia jums ne kokie nors bliat berniukai Take That ar ten Backstreet Boys, ar dar kita krūva žliumbikų, skritų mergaitėms. Paradoksas, bet East 17 buvo boy-bando antonimas. Jie buvo kieti. Patys pagalvokit, grupė pasivadina gimtojo miestelio pašto kodu, albumą taip pat vadina Walthamstow. Juk taip praktiškai tas pats kaip grupės LT-06152 albumas Pašilaičiai.

Kai šiandien paskaitau apie šiuos bičus istorijas – tik dar labiau įsitikinu jų pankišku nusiteikimu varyti iš širdies. Pavyzdžiui: pasiekę šlovės viršūnę grupės nariai iš vadybininkų gaudavo vos po 500 britiškų svarų per savaitę. Jiems užtekdavo madingiems skudurams ir mergaitėms kokteliams pastatyt. Nesvarbu, kad albumai platininiai ir singlai parduodami milijoniais tiražais… Arba kai Brian Harvey pareiškė, kad per naktį suvalgė 12 ecstasy tablečių ir tvirtino, kad vartoti yra gerai, nes narkotikai tave daro geresniu žmogum. Jaučiat, būdamas boy-band‘e… O dar vėliau, po grupės išsiskyrimo, jis dirbo santechniku ir taisė vamzdžius buvusių gerbėjų namuose…

Ar gali būti kas nors nuoširdesnio?

Per House of Love mokyklos diskotekose nevaikiškai šėldavom. O dar prisimenu, kai vieną vakarą Jonas (draugo vardas) prisiskambino į M-1 laidą (nepamenu kaip vadinosi), kur galėdavai dainuoti patinkantį kūrinį, ir suvarė visą gabalą. Ne šiaip everybody, o normaliai posmus surepavo! Kitądien jis mokykloj buvo didvyriu. Net lietuvių kalbos mokytoja gyrė (ar nekeista, kad vakarais ji klausydavosi emvieno, kuomet anas dar nebuvo tapęs tuo, kuo yra dabar?).

Dar albume buvo panašaus trankumo hitas Gold, „medliakas“ Deep , petšopbojsų koveris West End Girls ir kitokie geri kavalkai. Gaila tik, kad It’s Alright albume dar nebuvo patobulintas iki šito varianto.

Ypatingo dėmesio nusipelno Slow It Down. Neįsivaizduoju, kaip Britanijoje tėvai leisdavo dukroms klausytis t o k i ų tekstų. Mano būsima duktė tokių nothing can compare to a cold, cold touch tikrai nesiklausys. Nebent savo kambary užsirakinus, tyliai po kaldra.

Anuomet ir vėliau joks Justas Mamontovas ar Marijus Mikutavičius negalėjo parašyti geresnių tekstų Selui. Apie XXL Junior patyliu.

Taip, šiandien pasižiūrėjus į vaikinus šypsena atsiranda savaime. Bet juk suprantat, kad albumas – tikrai jėga. Už čiriką! Plius kasetėje mažiau dainų turėjau.

Dar v pridačiu paėmiau Steam albumą, nes per naujametinį karnavalą mokykloje su cherba per Set Me Free scenoje dėjom tokį šou, kad visi mokytojai plojo. Beje, albumas kainavo irgi 10 Lt.

Taigi, apimtas nostalgijos užsiroviau dar ir ant Snap!. Aišku, sulyg Welcome To Tomorrow albumu Michael Munzig ir Luca Anzilotti prodiuserių duetas jau buvo įžengęs į trance erą, bet vis tiek šaunus darbelis. Dar dešimt litų iš kišenės.